Atviros erdvės stiliaus įstaigos atsirado JAV XX a. ketvirtame dešimtmetyje. Tokio planavimo šalininkai tikina, kad tai pagerina darbo efektyvumą, be to, taupiau panaudojamas naudingasis plotas, pigiau atsieina darbo vietų įrengimas. Vis dėlto įstaigose dirba ne mašinos, užprogramuotos gauti maksimalų pelną, o žmonės. Psichologai pasidomėjo, ką jie mano apie tokias darbo sąlygas.

Viena firma įsikūrė buvusiame gamybos ceche, darbuotojai buvo susodinti grupelėmis stiklinėse „dėžutėse“. Tačiau stiklai nuo triukšmo neapsaugo, tad susikaupti buvo labai sunku. Į konkurentų įmonę dirbti perėjusi moteris prisipažino, kad taip pasielgė, nes tomis sąlygomis ji nebeįstengė efektyviai išnaudoti darbo laiko. Norėdama išvengti klaidų, turėdavo anksčiau ateiti į biurą, darbo neštis namo. Naujieji darbdaviai jai pasiūlė erdvų ir tylų kabinetą, kuriame sėdi trys žmonės, be perstojo neskamba telefonai. Daugelis atviros erdvės planavimo šalininkų įsitikinę, kad žmonių skundai dėl diskomforto – nepagrįsti, taip esą gali tvirtinti tik tinginiai. Gydytojai teigia ką kita: darbas „akvariume“ yra rimtas stresą sukeliantis veiksnys. Pas psichiatrus nuolat apsilanko pacientų, kurie suserga nervų ligomis būtent dėl darbo tokiomis sąlygomis. Gydymo kursas paprastai užtrunka 1–4 mėn. Ir, žinoma, reikia tuojau pat palikti darbą „akvariume“. Kai kurie darbuotojai išdrįsta vadovų paprašyti pagerinti darbo sąlygas, o kiti paprasčiausiai išeina kitur. Kiekvienas žmogus privalo turėti savo asmeninę teritoriją. Visą dieną praleisdamas „akvariume“ jis netenka šios teisės. Darbuotojas patiria nuolatinę įtampą ir diskomfortą. Gali susidaryti įspūdis, kad esi visą laiką stebimas. Taigi žmogus priverstas skirti nuolatinį dėmesį savikontrolei ir savisaugai. Suprantama, tai labai vargina. Atviroje erdvėje žmogus negali atsipalaiduoti nė sekundei, o nuolatinis triukšmas tik stiprina stresą. 8 darbo valandas būti įsitempus neįmanoma. Kas valandą reikia bent porai minučių užmerkti akis, atpalaiduoti raumenis ir ramiai pasėdėti. Darbuotojas tampa dirglus, greitai pavargsta, krinta jo darbingumas. Sutrinka miegas, pabudęs iš ryto jis neretai jaučiasi nemiegojęs. Tai pirmi signalai, rodantys, kad su sveikata kažkas ne taip. Į nervų ligų kabinetus atėję žmonės skundžiasi itin prasta savijauta, tik teigia negalį suprasti, kokios šio negalavimo priežastys. Moterims į darbo savaitės pabaigą neretai pasireiškia depresija, jos nei iš šio, nei iš to puola į ašaras. Vyrai ima jausti nesuprantamą nerimą, padažnėja jų širdies plakimas. Laiku nesiimant priemonių – nepašalinus stresą sukeliančio veiksnio ir nesigydant – gali susiformuoti ne viena liga.

Ramunė Tolvaišytė

Gimtasis kraštas