Europos strategija pernelyg atitolo nuo vieno esminių Europos tikslų – tapti socialine Europa. Nors 2000-ųjų Lisabonos strategija aiškiai deklaravo šį tikslą ir sulaukė plataus Europos Sąjungos piliečių ir socialinių partnerių palaikymo. Tačiau 2005 m. Europos strategija gana radikaliai pakeitė savo kryptį. Nuo 2005 m. Europos požiūris tapo pernelyg liberalus, tai lėmė Europos nusivylimą: daugelis Europos gyventojų, ypač darbuotojai, Europą ėmė laikyti viso labo rinkos, o ne socialine sąjunga. Tuo tarpu dešimtmečio strategijos „pasiekti“ socialiniai tikslai greičiausiai būtų įvykę ir be jokios strategijos.
Artimiausią dešimtmetį (2010–2020), Europa susidurs su skaudžia nedarbo augimo problema, neišvengiamai didės mokesčiai, mažės išlaidos visuomenės poreikiams. Tačiau Europos strategija aiškiai neįvardija, kokių veiksmų bus imtasi mažinant nedarbą ir sprendžiant kitas socialines problemas. Augantis nedarbas aštrins kitas problemas: didės socialinė atskirtis ir skurdas, prastės visuomeninės paslaugos, nes joms nebus skirta pakankamai finansų. Šiuo metu ant skurdo ribos gyvena net 80 milijonų Europos Sąjungos piliečių, o Europos Sąjungos viduje vyrauja skirtingas sveikatos apsaugos lygis bei skirtingas kitų visuomeninių paslaugų prieinamumas.
Būtent dabar Europai reikia stiprios ir veiksmingos socialinės politikos. Socialinė programa turi atsispindėti visuose politiniuose debatuose dėl globalizacijos, ekonomikos augimo, socialinės apsaugos lygio išsaugojimo, biudžeto deficito mažinimo.
Europai privalu kurti sąžiningą darbo rinką, pagrįstą stabiliomis (neterminuotomis) darbo sutartimis, oriais atlyginimais ir pakankamomis socialinėmis išmokomis. Tik sąžininga darbo rinka skatins ekonomikos progresą, naudingą ne vien privilegijuotiesiems, bet visiems Europos gyventojams. Netiesa, kad kokybiški darbai ir darbuotojų teisės – kliūtis plėtojant darbo rinką. Priešingai, tai gali būti derinama su dinamiška ekonomika ir užtikrinant jos augimą, nes darbuotojai labiau linkę integruotis ir grįžti į darbo rinką, o ne gyventi iš socialinių pašalpų, kai darbo rinkoje vyrauja kokybiški darbai.
Europa privalo skatinti darbuotojų saugumą darbo rinkoje. Krizė – akivaizdus įrodymas, kad Europos darbo rinkos labai lanksčios, tačiau nepakankamai saugios. Vietoj perkvalifikavimo ar perkėlimo į kitas darbo vietas, daug darbuotojų neteko darbo, o likusiems dirbti – sutrumpintas darbo laikas, taip mažinant ir darbo užmokestį.
Net kalbant apie darbo santykių lankstumą, reikia neužmiršti Europos Sąjungos teisyno (Acquis communautaire) Socialinio ramsčio, nustatančio, jog netipinės darbo formos turi likti darbo santykių išimtimi, o ne taisykle.
Nors vienas Europos strategijos tikslų – stiprinti visų lygių – Europos, nacionalinio ir įmonės–socialinį dialogą, Europos strategija nenurodo konkrečių veiksmų, kaip to bus siekiama.
Krizės akivaizdoje išryškėjo verslo atsakomybės trūkumas. Todėl būtina stiprinti darbuotojų teises darbo vietose bei suteikti darbuotojams ir jų atstovams daugiau teisių dalyvauti įmonės valdyme ar įtakoti jos priimamus sprendimus.
Europos strategijoje pasigendama ir konkrečių Europos komisijos veiksmų dėl nelygybės mažinimo.
Europoje ir daugelyje valstybių narių vykstantys procesai parodė, kad didžiausia ekonomikos recesijos našta perkeliama ant vidutines ar mažiausias pajamas gaunančių gyventojų pečių, kai teisingiausia būtų didžiausią naštą skirta tiems, kas lengviausiai galėtų ją pakelti. Todėl labai svarbu bendra strategija, kaip socialiai teisingai būtų dalinama ekonomikos skatinimo našta ir krizės įtakotos skolos grąžinimas.
LPSK pritaria „protingai“ Europos augimo, inovacijų, geresnio išsilavinimo ir darbuotojų perkvalifikavimo politikai ir tuo pat metu akcentuoja, kad Europos ekonomikos atsigavimo ir klestėjimo turi būti siekiama kokybiškai dirbant, o ne kuriant naujas, bet nesaugias darbo vietas.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija
