Sklandžiausiai derybos vyko dėl mokesčio nuo darbo užmokesčio. Jo tarifo mažinimu patenkinti ir politikai, ir verslo atstovai. Ne taip sklandžiai tartasi dėl laikinojo solidarumo mokesčio. Dėl jo iš balno krinta finansų ministras, o ir verslo vardu kalbantieji liko labai nepatenkinti. Panašu, kad lengviausia susitarti dėl to, kas patiems derybininkams nepriklauso.
Didžioji dalis gyventojų pajamų mokesčio reikalinga sveikatos apsaugai ir švietimui. Taigi šio mokesčio ekonominė esmė tokia – gyventojų algos mokesčiais sumažinamos tam, kad tiems patiems gyventojams mažiau reikėtų mokėti už sveikatos ir švietimo paslaugas.
Gyventojų pajamų mokesčio mažinimas reikštų, kad žmonės aukoja socialines paslaugas vardan to, kad jiems liktų didesnė alga. Politikų užduotis išsiaiškinti gyventojų norus ir pagal juos atitinkamai reformuoti mokesčių bei socialinių paslaugų sistemas. Jeigu politikai žino, kad rinkėjams labiau patinka mokėti tiesiai daktarui, o ne ligonių kasai, galima mažinti gyventojų mokesčius. Kai rinkėjams tikrai pabos niekingi pinigų kaišiojimai į kišenes – gyventojų mokesčius gal teks ir padidinti.
Tačiau, ar dėl tokių alternatyvų Keturių koalicijos vadai tarėsi su gydytojais, mokytojais, jų teikiamų paslaugų vartotojais, ar su mokesčius nuo algos mokančiųjų profesinėm sąjungom? Ar bent rimtai diskutavo su jais?
Anaiptol, daugiausia apie gyventojų pajamų mokestį kalbėjo bankininkų patarėjai. Girdėjome ir kitų verslo propaguotojų, kad algos mokesčio mažinimo reikia verslo konkurencingumo didinimui. Taigi diskusija buvo pakreipta į tai, kad mažesnis gyventojų pajamų mokestis turėtų sutaupyti verslo išlaidas. Štai kodėl politikai ir tarėsi, ir sėkmingai susitarė su verslininkais dėl gyventojų pajamų mokesčio, t.y. dėl to, kas jiems nepriklauso.
O štai derybos dėl verslo pajamų apmokestinimo graso apversti politinę koalicija, o vėliau ir visus valstybės finansus. Gal dilemą – apmokestinti įmonių pelną ar apyvartą irgi turėtų spręsti ne tie, kas tuos mokesčius mokės, o tarkim, medikai? Ko gero jie ginčą irgi išspręstų sklandžiau? Gal medikai ir nepasakytų ar toks mokestis prieštarauja ES teisei, bet diagnozuotų, ar jis kartais neprieštarauja sveikam protui. Juk pelno mokestis mokamas įmonių, kurios turi pelną, o tai reiškia, kurios turi iš ko mokėti. Apyvartos mokestis mokamas ir tų įmonių, kurios turi tik apyvartą, net jeigu jos neturi pelno ir balansuoja ant bankroto ribos.
Žinoma, kad tokio apyvartos mokesčio nėra ES, nesvarbu ar tai įrašyta į jos direktyvas ar ne. ES nėra ir tokių gudrybių, kad gyventojų mokesčio sunkesnį kampą neštų silpnesni piliečiai. Daug ko nėra ES, bet čia juk Lietuva. Jeigu gyventojų pajamų mokesčiu galima be jokio pasigailėjimo spausti vargingus darbuotojus, kodėl daugiau verslo mokesčio negalima uždėti vargingesnėm įmonėm? Svarbiausia žinoti su kuo ir dėl ko pasitarti.