Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau, negu jam priklauso pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus.
Teismo nutarime teigiama, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, išleisdamas įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriam įgyvendinti reikalingos lėšos, turi numatyti tokio įstatymo ar kito teisės akto įgyvendinimui būtinas lėšas. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas ar kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų yra neskiriama arba jų skiriama nepakankamai.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad 2002 m. balandžio 23 dieną priimdamas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio įgyvendinimui reikėjo papildomų lėšų, įstatymų leidėjas privalėjo padaryti atitinkamus valstybės biudžeto pakeitimus ir numatyti tiek lėšų, kiek buvo reikalinga tam, kad šis įstatymas būtų įgyvendintas.
Nutarime skelbiama, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Vyriausybės nutarimu patvirtintomis minėtomis taisyklėmis yra pažeidžiama Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisė, taip pat asmenų lygiateisiškumas.
Pagal Vyriausybės nutarimą tais atvejais, kai valstybės ar savivaldybės institucijai nepakanka paskirtų lėšų valstybės tarnautojo darbo užmokesčiui mokėti, buvo taikomas indeksavimo koeficientas ir valstybės tarnautojams buvo apskaičiuojamas ir išmokamas mažesnis darbo užmokestis, negu jiems priklausė už atliktą darbą. Labiausiai nuo šios tvarkos nukentėjo policijos pareigūnai.
Konstitucinis Teismas taip pat tyrė, ar Konstitucijai neprieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, pagal kurias valstybės tarnautojams buvo draudžiama dirbti kitą darbą ir gauti kitą atlyginimą. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad konstituciniai reikalavimai valstybės tarnybai suponuoja tam tikrus reikalavimus valstybės tarnybai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti tam tikrus valstybės tarnautojų darbinės veiklos ribojimus. Tačiau tai nustatydamas įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, jis negali riboti žmogaus teisių daugiau nei tai būtina siekiant apsaugoti kitas konstitucines vertybes.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Valstybės tarnybos įstatyme nustatyti ribojimai yra neproporcingi siekiamam tikslui, nes pagal Valstybės tarnybos įstatymą valstybės tarnautojams yra draudžiama dirbti kitą darbą nepriklausomai nuo jokių aplinkybių. Taigi valstybės tarnautojui buvo draudžiama dirbti ir kitą darbą bei gauti kitą atlyginimą net ir tais atvejais, kai tai nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos autoriteto, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jam patikėtas pareigas, taip pat kai tai nėra darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą, arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Valstybės tarnybos įstatyme nustatytais ribojimais buvo nepaisoma valstybės tarnybos konstitucinės sampratos, pažeidžiama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konstituciją atitiktų toks valstybės tarnautojų teisės dirbti kitą darbą ir gauti kitą atlyginimą reguliavimas, pagal kurį kiekvienu individualiu atveju galėtų būti sprendžiama, ar leisti valstybės tarnautojui tuo pat metu dirbti ir kitą darbą, privalomai įvertinus, ar tokiu leidimu nebus sudaryta prielaidų kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktui valstybės tarnyboje, valstybės tarnybos panaudoti asmeniniais interesais, užsiimti veikla, diskredituojančia valstybės tarnybos autoritetą, trukdyti asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti patikėtas pareigas. Įstatymų leidėjas turėtų numatyti ir subjektus, kurie spręstų, leisti ar neleisti valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą ir gauti kitą atlyginimą, bei šių subjektų atsakomybę už priimtus neteisėtus sprendimus.
Konstitucinio Teismo nutarime yra pateikta išsami valstybės tarnybos konstitucinė samprata, atkreiptas dėmesys į tai, kad visi svarbiausi valstybės tarnybos santykiai, taip pat ir darbo užmokesčio nustatymas, visi pagrindiniai elementai, nuo kurių priklauso valstybės tarnautojų darbo užmokestis, turėtų būti nustatomi įstatymu.
LRKT atstovė spaudai Ramunė Sakalauskaitė
LPSK informacija
