Po kelių plačiai nuskambėjusių skandalų, kurių „didvyriais“ tapo mokyklų direktoriai, Lietuvos Respublikos Prezidentė inicijavo Švietimo įstatymo pataisas, numatančias švietimo įstaigų vadovų kadencijas ir ribotą jų skaičių toje pačioje įstaigoje.
Šie pokyčiai, pasak įstatymo pataisų autorių, turi „užtikrinti vadovavimo švietimo įstaigoms efektyvumą ir aukštą kompetencijos lygį“. Tai, kad viena svarbiausių šalies valdžios institucijų pagaliau atkreipė dėmesį į apverktiną situaciją, susijusią su Lietuvos švietimo įstaigų vadyba, yra didžiulis žingsnis į priekį. Iki tol apie šią problemą garsiai kalbėjusios švietimo profesinės sąjungos atsitrenkdavo į valdžios abejingumo sieną.
O problema yra milžiniška. Ne tik dėl to, kad darželio ar mokyklos direktorius yra savotiškas įstaigos veidas ir bet kokie jo veiklos trūkumai meta šešėlį ant visos institucijos. Daug svarbiau yra tai, kad nuo vadovavimo institucijai kokybės labai didele dalimi priklauso ir toje institucijoje dirbančių žmonių bei pačios institucijos veiklos rezultatai. Deja, Lietuvos švietimo sistemos rezultatai nedžiugina nei visuomenės, nei valdžioje esančių politikų.
Praėjus momentinei euforijai, kurią sukėlė viltis, jog pagaliau bus pradėti kuopti lietuviškojo švietimo Augėjo tvartai, verta atidžiau pažvelgti į Prezidentės siūlymus. Pirmiausia akys užkliūva už jų įsigaliojimo datos – 2018 m. liepos 1 d. Vadinasi, pirmuosius įstatymo veikimo vaisius pamatysime tik po pusantrų metų. Betgi situacija blogėja kone kas dieną! Toliau skaitome ir matome, kad pagal iš anksto paskelbtą grafiką bus skelbiami konkursai užimti direktorių vietas. Pirmiausiai jie bus skelbiami tose mokyklose, kuriose vadovai dirba ilgiausiai. Deja, perskaitėme teisingai – dirba „ilgiausiai“, o ne dirba „blogiausiai“. Ir čia aiškiausiai matome šio sumanymo Achilo kulną. Pasirodo, problema yra ne prastai besitvarkantys, o ilgai mokyklose dirbantys vadovai. Dabar aiškesnis tampa ir prezidentinis sumanymas – leisti vadovui vienoje įstaigoje dirbti tik dvi penkerių metų kadencijas. Po jų direktoriui suteikiama teisė toliau tęsti vadovo karjerą, bet jau kitoje mokykloje. Čia reikėtų pasvarstyti – kas gi yra mokyklos vadovas? Jis yra ir mokyklos bendruomenės narys, ir jos lyderis. Vadovo veikla ir jos rezultatai neatsiejami nuo mokyklos veiklos rezultatų. Kitais žodžiais tariant, vadovo sėkmė yra mokyklos sėkmė, ir atvirkščiai. O dabar siūloma, net neatsižvelgus į dvi kadencijas išdirbusio vadovo veiklos rezultatus, neleisti jam savo sėkme toliau dalintis su mokykla. Kaip seksis integruotis į mokyklos bendruomenę ir tapti jos nauju lyderiu naujai atėjusiam vadovui – nežinia. Pasiseks – gerai, o jei nepasiseks?
Girdžiu gausius oponentų balsus, kad tokiu būdu bus užkirstas kelias prastam vadovui užsisėdėti toje pačioje vietoje. Ir čia galime prieiti prie problemos bei jos sėkmingo sprendimo esmės! Šiandien mokyklų vadovų veiklos praktiškai niekas neprižiūri, net ir paaiškėjus, kad yra didelių darbo trūkumų, nėra sklandžiai veikiančio mechanizmo, leidžiančio pakeisti netikusį direktorių. Mokyklų vadovų veiklą turinti prižiūrėti ir vertinti Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra nuo jos įkūrimo nesugebėjo įvardinti, kas yra geri mokyklos veiklos rezultatai ir pagal kokius kriterijus juos galima išmatuoti. Todėl agentūroje dirbantys ir jos samdomi ekspertai apsiriboja formaliu mokykloje vykstančių procesų stebėjimu bei vertinimu, per daug nesukdami galvos, kokie šių procesų rezultatai.
Pats stebėjimas apsiriboja trumpalaikiu vizitu į įstaigą, kurio metu iš esmės pažiūrima, ar gerai tvarkoma dokumentacija. O popierizmo džiunglėse Lietuvos mokyklų direktoriai niekada nepaklys! Tą patį galima pasakyti ir apie daugelio švietimo įstaigų savininkų pareigas atliekančias savivaldybių tarybas, kurių nariai kartą per metus menkai gilindamiesi patvirtina (neteko girdėti, kad buvo nepatvirtintų!) vadovų veiklos ataskaitas.
Taip ir sukasi mokyklose – vienur geriau, kitur prasčiau – popierių gamybos ratas, o giluminiai procesai, lemiantys mokyklos ir jos vadovo sėkmę ar nesėkmę, nerūpi niekam. Betgi vaikai, jų tėvai iš mokyklos laukia ne tobulai surašytų popierių, o suteiktų žinių bei gyvenimiškų įgūdžių. Ir šiuo atveju sėkmę didele dalimi nulemia kompetentingo, dirbančio ranka rankon su visa mokyklos bendruomene vadovo veikla.
Todėl manau, jog verta įsiklausyti į siūlymus vadovavimo švietimo įstaigoms efektyvumo ir aukštos vadovų kompetencijos problemą spręsti ne mechaniškai numatant kadencijas bei rotaciją. Visų pirma reikia sukurti efektyvią vadovų ruošimo ir jų kvalifikacijos kėlimo sistemą. Tai sudarytų prielaidas mokyklų direktorių vietas užimti tam pasiruošusiems žmonėms. Kartu reikia žengti kitą žingsnį – sukurti nepriklausomą ir efektyviai veikiančią nuolatinio mokyklų vadovų veiklos rezultatų vertinimo instituciją, kuri pakeistų neefektyvią ir mokesčių mokėtojams labai brangiai kainuojančią Nacionalinę mokyklų vertinimo agentūrą. Į jos veiklą būtina įtraukti platesnį visuomenės atstovų ratą – mokinių tėvus ir pedagogų interesams atstovaujančias profesines sąjungas. Po to beliktų sukurti teisinių ir administracinių priemonių sistemą, kuri leistų prastai dirbančius vadovus, nelaukiant kadencijos pabaigos, atleisti iš pareigų.
Tai padarius nebebus poreikio daryti revoliucijų švietime, nes, kaip byloja istorija, revoliucijų metu dažniausiai lekia niekuo nekaltų galvos, o kiti, dėl kurių ir kyla revoliucija, moka prisitaikyti prie pakitusios situacijos.
