Nemandagi, eretiška mintis. Bet ji kas kartą apninka, kai atnaujinama diskusija reformuoti sistemą ilginant pensinį amžių.

Greičiausiai ji apninka dėl to, kad tose ne šiandien ir ne vakar prasidėjusiose diskusijose labiausiai girdimas finansinis akcentas. Nėra pinigų, reikia kažką daryti.

Niekada neteko girdėti, kad esminis atsparos taškas yra žmogus su bent jau su minimaliais jo poreikiais.

Kada didžioji dauguma realiai, o ne pagal įstatymą, tampa dirbti nebegalinčiais arba darbe nepageidaujamais realiais pensininkais?

Kokias minimalias gyvenimo sąlygas visuomenė norėtų garantuoti senatvei, nuo kurios nė vienas nepabėgs?

Mano galva, šie du dalykai turėtų būti sprendimų atskaitos taškas. Ir tik po to galėtų prasidėti diskusija, kaip tai įrėminti finansiškai.

Naujausia idėja – pailginti pensijos amžių iki šešiasdešimt penkerių. Gražus skaičius. Bet neaišku, kodėl ne iki šešiasdešimt šešerių arba ketverių? O gal iki septynių dešimčių?

Koks bebūtų pasirinktas skaičius, nesunku įžvelgti vieną kitą problemėlę.

O kas bus, jeigu sprendimas nebus pakankamas – neužteks pinigų išlaikyti nors vėliau mokamas, bet bent jau tokio pat dydžio pensijas?

Kils mintis „ištaisyti“ klaidą pridedant dar penkerius, o po to dar vienus kitus metus. O jeigu ir po to demografiniai pokyčiai bus galingesni už ekonominę šalies potenciją? Kas tada?

Tada vėl viskas iš pradžių. Arba dar pridėti metų, arba didinti mokesčius, arba mažinti išmokas.

Pasirinkus pensijos amžių vienu iš esminių reformos akcentų, nėra neįmanoma priartėti prie radikalios reformos – simbolinės sistemos, kuri apima tik saujelę ilgaamžių.

Kitaip sakant, galima padidinti ar sumažinti pensijos amžių, jeigu tam yra pagrįstų priežasčių. Pavyzdžiui, ilgėja žmonių gyvenimo trukmė, gerėja visuomenės sveikata, mažėja nedarbas. Arba priešingai.

Bet toks sprendimas neturėtų tapti pagrindiniu reformos stulpu. Tokiu jį pavertusi valstybė gali prarasti daugiau nei sutaupys.

Ką darys be darbo likęs, o pensijos negaunantis pagyvenęs asmuo? Kiekvienas problemą spręs savaip.

Vienas bandys apsisukti Darbo biržoje. Kitas ieškos būdų tapti oficialiu neįgaliuoju. Kiekvienam iš jų bus seikėjama tam tikra kurio nors biudžeto dalis.

O jeigu ne – ką darysime su senolių armija, neturinčia nei darbo, nei pinigų? Gi nepaliksime šalti ir badauti.

Paramos pavadinimas bus kitoks, bet esmė tokia pat. Iš vienos kišenės perdėjus į kitą pinigų nepadaugėja, bet didėja rizika pamesti ar susipainioti.

Šiek tiek keista, kai pensinio amžiaus ilginimas priešpastatomas pensijos dydžiui. Esą to reikia norint išsaugoti tokias pat išmokas.

Finansiškai nėra didelio skirtumo tarp sumažintų pensijų ar padidinto pensinio amžiaus. Ir vienu, ir kitu atveju siekiama sumažinti fondo išlaidas. Lygiai taip pat nėra didelio skirtumo, iš kurio biudžeto jos mokamos ir kaip vadinamos. Nacionalinės ar „Sodros“.

Skirtumą junta tik pensininkas. Vienam geriau gauti mažiau, bet dabar. Kitam – daugiau, bet vėliau. Ar kas galėtų pasakyti, kurių yra daugiau? Koks tikrasis visuomenės noras ir poreikis?

Esu įsitikinusi, kad dauguma rinktųsi mažiau, bet dabar.

Beje, galimybę sužinoti tikslų atsakymą gerokai apribojo Konstitucinis Teismas nusprendęs, kad paskirta pensija yra nuosavybė, kurios nevalia mažinti. Keistokas sprendimas. Didinti galima, o mažinti – ne.

Toks kišimasis į ekonomiką – lazda su dviem galais. Jeigu negalima sumažinti, gali praeiti noras ir padidinti, jeigu po krizės padėtis imtų ir pagerėtų.

Dabartinių pensininkų padėtis yra kokia yra ir labai nebesikeis. Bet jaunesniems vertėtų susitaikyti su mintimi: pensininkų ateityje bus daug daugiau, o pinigų tik tiek, kiek uždirbs tuometė karta. Jokia reforma to nepakeis.

Ne tik Lietuvoje – ir kitur, skęstančių senukų gelbėjimas vis labiau taps pačių senukų reikalu. Verta pagalvoti apie alternatyvas. Dabar ir patiems.

 

 

Ramunė Sotavarienė

LRT