Kovo viduryje Graikijos Vyriausybė pritarė naujam griežto taupymo planui ir pagaliau susimažino minimalų atlyginimą 22 procentais – nuo 750 eurų (2625 litų) iki 586 eurų (2051 lito). Tačiau ir toks atlyginimas dažnam lietuviui – tolima svajonė.
Graikija taip pat ilgina pensinį amžių nuo 50 iki 65 metų. Planuojama 10-12 procentų mažinti ir pensijas, tačiau ir tai tik tas, kurios didesnės nei 1300 eurų (4450 litų).
Dabar vidutinė pensija Graikijoje siekia 1600 eurų, arba 5600 litų. Štai Lietuvoje šių metų pradžioje vidutinė pensija buvo 839,88 lito. Ar tokie pensijų skirtumai nėra socialinis absurdas, klausėme Vilniaus universiteto Tarptautinės verslo mokyklos Finansų katedros vedėjo ekonomisto prof. Arvydo PAŠKEVIČIAUS:
– Taip, realybė, deja, tokia. Ši situacija istoriškai taip susiklostė. Prieš porą dešimtmečių graikai turėjo gana aukštus ekonomikos augimo rodiklius, šalies biudžetas augo, buvo didinamos socialinės išmokos. Vėliau Graikijos Vyriausybė tęsė socialinių programų plėtrą, tačiau joms finansuoti vis dažniau buvo pasitelkiamos skolintos lėšos.
Kaipgi Graikija sugebėjo pasiekti tokį milžinišką skolų lygį? Visuose vadovėliuose pasakyta, kad valstybės skola – nerizikingas dalykas, todėl bankai, investiciniai fondai bei individualūs kreditoriai gana noriai skolino Graikijos Vyriausybei, kai ši pasiūlydavo kiek aukštesnę nei įprasta palūkanų normą.
Galų gale kai palūkanų norma viršijo 20 procentų, visiems tapo akivaizdu, kad skolų šalis grąžinti nepajėgs.
Kodėl Europos Sąjunga vis dar teikia Graikijai paramą, maitina ją ir skolina pinigus? Ar ne paprasčiau būtų jau šiandien pasakyti gana? Tokios nuomonės laikosi nemažas skaičius Europos Sąjungos šalių vadovų. Tačiau šiuo metu vis dėlto laikomasi kiek nuosaikesnės ir atsargesnės pozicijos, nes staigus Graikijos bankrotas galėtų turėti nenuspėjamas pasekmes ir kitoms Europos šalims.
Tiesa ta, kad daugelis Prancūzijos ir Vokietijos galingųjų bankų ir yra stambūs Graikijos kreditoriai ir bankroto atveju gali susvyruoti pasitikėjimas visa Europos Sąjungos finansų sistema. „Snoro“ pavyzdys puikiai parodo, kiek sumaišties gali sukelti palyginti nedidelio Lietuvos mastu banko bankrotas. ES šiuo metu gana aktyviai spaudžia Graikiją, kišasi į jos biudžeto sandarą bei reikalauja mažinti išlaidas ir skolas. Šiandieną Graikijos skola, palyginti su nacionaliniu vidaus produktu, pati didžiausia Europoje (160 proc.), o mes kol kas esame penkti nuo galo ir mūsų skola nesiekia 40 proc.
– Kai tik Graikijos Parlamentas nutarė reformuoti pensijų sistemą, graikai sukilo – prasidėjo demonstracijos ir raginimai kovoti už „teisėtus lūkesčius“. Kaip tada turėtų jaustis vokiečiai, gelbėjantys ES šalis iš euro krizės, kai jų pensijos tesiekia 791 eurą (2768 litus)?
– Ta anarchija, streikai neduoda nieko gero. Kiekviena tauta reaguoja savaip. Veržiamės diržus, bet ne mes vieni. Lenkai taip pat planuoja didinti pensinį amžių – tos tendencijos būdingos visai Europai. Visame pasaulyje keičiasi demografinė situacija – jaunimo mažėja, o pensinio amžiaus žmonių daugėja.
Žinoma, lietuvių pensijos juokingos ir sunku suvokti, kaip galima iš jų pragyventi. Neretai tik padedant artimiesiems pensininkams pavyksta išgyventi.
Lietuviai 4,8 milijardo pajamų gauna iš užsienio, tiek paramos atsiunčia emigrantai iš užsienio.
Tik viena apmaudu, kad nuo tų milijardų, kurie atsiunčiami, mokesčiai sumokami ne į Lietuvos biudžetą.
Ką mums daryti? Socialinei apsaugai iš 36 mlrd. litų biudžeto išleidžiame 14 mlrd., arba 40,1 proc. Šios lėšos keliauja pensininkams, bedarbiams ir kitų išmokų gavėjams. Jei norime didesnių pensijų, daugiau pašalpų, ką nukarpysim? Švietimo, gynybos lėšas? O gal skolinsimės kaip graikai? Nelabai ką gero duos tos skolos. Galime eiti į gatves, prašyti daugiau, bet turime suprasti – kuo didesnės valstybės skolos, tuo didesni jos procentai.
Dabar vien 1,9 mlrd. litų iš biudžeto mokame už skolų tvarkymą ir valdymą. Jei mūsų skolos augs – bus graikiškas variantas.
– Komerciniai bankai sutiko nurašyti 50 proc. Graikijos skolų. Gal ir Lietuvai gali kas nors nurašyti jos skolas?
– Niekas nenurašys. Pirmiausia Lietuvai jau niekas ir neskolins, nes visi jau pasimokė. Graikijos skolų palūkanos buvo pasiekusios 24 procentus, ar galima su tokiais procentais skolintis?
Galime palyginti, kaip keitėsi skolų dydis visose ES šalyse per pastaruosius metus. Štai Vengrijos skolos išaugo beveik 5 procentais, Graikijos – 4,5 proc. Mes sugebėjome savo skolas susimažinti 0,5 proc. Tačiau mūsų taupymo politika iškreipta – biudžetą, kur reikia, nukarpom, subalansuojam ir manome, kad viskas gerai. Bet reikia ne karpyti, o pagalvoti, kaip tą biudžetą auginti. Juk socialinė apsauga – tai ir bedarbiai. Jei mes tik didinsim jų skaičių, kuo tai baigsis?
Priemonių, kaip mažinti pašalpų gavėjų skaičių, nematyti. Aš dar nesu girdėjęs, kad būtų giriamasi: „Sukūrėm darbo vietų“. Girdim tik kaip įmonės bankrutuoja. Štai sureguliavome smulkiuosius verslininkus, turgininkus, dirbančius su verslo liudijimais, – nori dirbt, registruok individualią įmonę. O kam jam dirbti, jei jis gyvens iš pašalpos? Kita dalis verčiasi šešėlyje, dar kita – emigruoja.
Taip, pas mus ugdoma pašalpų gavėjų karta. Bet tingėti ir nedirbti nėra lietuvių mentalitetas. Priešingai – mes pratę prie darbo, ir mums tragedija jo netekus. Žinoma, visose ekonomikose yra maždaug 4 procentai tokių gyventojų, kurie netinka darbo rinkoje ir juos išlaiko valstybė. Bet kai nedarbo lygis 12 proc., vienintelė išeitis yra kurti darbo vietas. Vyriausybė kada nors turi pradėti galvoti apie konkrečias priemones, kaip mažinti nedarbą, emigraciją.
Mane jaudina ne tik tai, kad žmonės emigruoja, bet emigruoti pradeda ir verslas. Įmonės iškelia valdymą į užsienį ir mokesčiai mokami jau kitai šaliai. O mūsų biudžeto pyragėlis vis mažėja, kad ir kaip stengtumeisi sąžiningai jį dalyti, vis tiek visų pamaitinti neužteks.
Valdžia nuolatos deklaruoja, kad rūpinasi verslu, jį skatina, o iš tiesų realių darbų mažoka. Mūsų Vyriausybės prioritetas yra rinkėjai, galvojama tik apie artimiausių rinkimų rezultatus. Žinoma, tai ne tik Lietuvos bėda, bet ir tų pačių graikų. Tačiau labai norėtųsi, kad būtų žvelgiama su perspektyva, kad nebūtų orientuojamasi tik į trumpalaikius tikslus.
Štai per ekonomikos spartaus augimo laikotarpį mes padidinome pensijas, o vėliau teko atimti. Estai nedidino pensijų, bet suformavo valstybės rezervą, numatė, kad pasaulyje ekonomikos augimas sulėtės. O ir numatyti nėra taip sunku, jei žiūri į statistikos duomenų lenteles.
Rūta JUKNEVIČIŪTĖ, „Respublikos“ žurnalistė
Parengta pagal dienraštį „Respublika”