2008 metais paskelbtos ir su plačiąja švietimo bendruomene neaptartos valstybinio audito ataskaitoje apie švietimo sistemos reformą įvardintos kritinėmis galinčios virsti šiuos problemos:
a) neefektyvi ikimokyklinio ir priešmokyklinio švietimo sistema ne visiems vaikams suteikia galimybę lankyti ugdymo įstaigas. Finansinė krizė šią problemą dar labiau pagilino – beatodairiškas, beveik nekontroliuojamas taupymas ikimokyklinių įstaigų sąskaita grasina sugriauti ikimokyklinio ugdymo sistemą, kuri jau dabar daugeliu atvejų negali užtikrinti reikiamo ugdymo lygio;
b) savivaldybių mokyklų tinklo pertvarka jau beveik dešimtmetį kelia socialinę įtampą, o Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), pagal kurios metodines rekomendacijas vyksta šis procesas, praktiškai neturi jokių svertų pasiekti, kad savivaldybėse būtų suformuotas kokybišką ugdymą teikiantis mokyklų tinklas;
c) pertvarkant savivaldybių mokyklų tinklą, ŠMM kartu su savivaldybėmis būdama atsakinga už mokinių vežimą, šią funkciją atlieka nepakankamai gerai – reorganizuotos mokyklos nepakankamai aprūpinamos geltonaisiais autobusiukais;
d) sprendžiant socialines ir edukacines problemas, socialinių pedagogų etatų steigimą ŠMM pradėjo neatsižvelgusi į rizikos grupių paplitimą, specialiosios pagalbos poreikį, nenustatydama kriterijų dėl specialiųjų pedagogų etatų steigimo konkrečioje mokykloje;
e) skirstant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą kyla pagrįstos abejonės, kad ŠMM, pažeisdama Europos Komisijos rekomendacijas ir neįtraukdama socialinių partnerių vykdant ši procesą, lėšos naudoja neefektyviai, nes neanalizuojama koks gautas edukacinis, socialinis ar ekonominis rezultatas;
f) nepaisant mokyklų vidaus audito metu švietimo įstaigų darbuotojų išsakytų daugybės pastabų, faktiškai neatsižvelgiant į universitetų atstovų išsakytą kritiką dėl vis labiau krintančio bendrojo lavinimo mokyklas baigiančių mokinių žinių lygio, ŠMM nesiima veiksmingų priemonių, kad būtų užtikrinta bendrojo lavinimo kokybė: atsisakyta iki absoliuto iškelto reikalavimo mokytojams individualizuoti ir diferencijuoti ugdymo turinį, bendrojo lavinimo mokymo programas suderinti su egzaminų programomis, subalansuoti mokytojų darbo ir mokinių mokymosi krūvius, nuosekliai keltų mokytojų kompetenciją;
g) netobula ir chaotiška bendrojo lavinimo mokyklų finansavimo sistema (ŠMM neturi ilgalaikės švietimo finansavimo strategijos) ne tik neišsprendžia daugelio švietimo finansavimo problemų, bet finansinės krizės laikotarpiu nebeužtikrina savivaldybių švietimo įstaigų tinklo finansavimo. Faktiškai savieigai paliktas neformaliojo vaikų ugdymo įstaigų likimas, kurių žlugdymą paspartins aktyviai ŠMM propaguojamo Neformaliojo ugdymo koncepcijos priėmimas;
h) šalies pedagoginė bendruomenė atsidūrusi visiškoje nežinioje dėl dabartinės ŠMM vadovybės pasirinktos pedagogų darbo užmokesčio sistemos raidos krypties. Kritiškai neįvertinus vykdytų darbo užmokesčio modelių diegimo eksperimentų rezultatų, be jokios argumentacijos, prieštaraudama daugumos pedagogų nuomonei, ŠMM vadovybė 2010 m. sausio 1 d. žengė pirmą pedagogų darbo užmokesčio sistemos decentralizacijos žingsnį. Dabartinėmis sąlygomis tai reiškia, kad mokytojo darbo užmokesčio dydį lems ne jo darbo kokybė, o įstaigos finansinės galimybės;
i) ŠMM, kuri įstatymų yra įpareigota ne tik įgyvendinti valstybinę švietimo politiką, bet ir ją formuoti, faktiškai neturi jokių svertų daugelio ugdymo įstaigų steigėjus – savivaldybes priversti laikytis švietimą reglamentuojančių teisės aktų. Taip yra ne tiek dėl netobulos teisinės bazės, kiek dėl ŠMM nesugebėjimo ar nenoro bendradarbiauti su savivaldybėmis. Taip pat, ŠMM, kuri atlieka Valstybinės švietimo strategijos 2003 – 2012 m. įgyvendinimo programos kontrolę, į šį procesą neįtraukė kitų su įgyvendinimu susijusių šalių – kitų ministerijų, savivaldybių, švietimo įstaigų bendruomenių, visuomenės.
Čia išvardintos problemos, kurių sprendimas per 2008 – 2009 metus iš esmės nė kiek nepajudėjo į priekį, rodo, kad yra reali rizika nepasiekti pagrindinių Valstybinės švietimo strategijos 2003 – 2012 m. nuostatų tikslų, nes jų siekimas nėra paremtas reikiamais finansiniais ištekliais. Tai iliustruoja faktas, kad pastaraisiais metais nuolat mažėja tiek švietimo biudžeto procentas valstybės biudžete tiek švietimui skirtų lėšų procentas nuo BVP.
Daugelio išvardintų švietimo sistemos problemų nesėkmingo sprendimo problemų priežastis yra valstybinės švietimo politikos formavimo institucijos ŠMM nepakankamas bendradarbiavimas su kitais švietimo sistemos subjektais – savivaldybėmis, mokyklų darbdavių asociacijomis, pedagogų profesinėmis sąjungomis bei mokytojų dalykinėmis asociacijomis. Nuo 2008 metų Lietuvos švietimo profesinė sąjunga nuosekliai dabartiniam švietimo ir mokslo ministrui G. Steponavičiui siūlo sukurti demokratišką, trišalio atstovavimo pagrindais paremtą, informavimo ir konsultavimo mechanizmą – sektorinį švietimo komitetą prie LR Trišalės tarybos. Palankios prielaidos tokiai struktūrai atsirasti buvo sukurtos atlikus LR darbo kodekso pataisas. Deja, visos LŠPS iniciatyvos nerado jokio palaikymo iš dabartinės ŠMM vadovybės pusės. Dar daugiau – nebuvo gautas nė vienas atsakymas į profesinės sąjungos raštiškus kreipimusis šiuo klausimu. Tokiame kontekste nusikalstamai neatsakingos atrodo ministro G. Steponavičiaus ir jo politinio pasitikėjimo komandos pradėtos manipuliacijos su švietimo sistemoje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis: vienus eliminavus iš informavimo ir konsultavimo proceso, už uždarų durų pradėti derybas su kitomis. Tokia politika prieštarauja 2009 metais pasirašytam Nacionaliniam susitarimui bei pažeidžia LR Konstitucijos garantuotą visų profesinių sąjungų lygiateisiškumo principą bei Tarptautinės darbo organizacijos numatytus socialinės partnerystės principus. Tokią G. Steponavičiaus poziciją neigiamai įvertino trys nacionalinių profesinių sąjungų – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos, Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“, Lietuvos darbo federacijos – centrai bei tarptautinės švietimo profesinių sąjungų organizacijos.
Aukščiau išdėstyti faktai ir aplinkybės Lietuvos švietimo profesinės sąjungos Taryba verčia abejoti ministro G. Steponavičiaus ir jo politinio pasitikėjimo komandos sugebėjimu vadovauti Švietimo ir mokslo ministerijai ir reiškia nepasitikėjimą juo.
Šis kreipimasis adresuojamas šalies vadovei prezidentei Daliai Grybauskaitei, aukščiausiai šalies įstatymų leidžiamajai institucijai LR Seimui, įstatymų vykdomajai institucijai LR Vyriausybei, taip pat profesinės sąjungos socialiniams partneriams – Lietuvos savivaldybių asociacijai ir visoms darbdavių asociacijoms.
LŠPS
www.svietimoprofsajunga.lt