2025 m. lapkričio 24-25 d. Helsinkyje vykęs Baltijos jūros profesinių sąjungų tinklo (BASTUN) rudens susitikimas ir Šiaurės šalių profesinių sąjungų tarybos (NFS) demokratijos konferencija atskleidė, kaip plečiasi profesinių sąjungų vaidmuo regiono saugumo, demokratijos ir socialinės politikos sankirtoje, – pažymi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) tarptautinis sekretorius Jonas Januškevičius, kuris šiuose renginiuose atstovavo mūsų šaliai ir dalinasi pagrindiniais diskusijų akcentais.
Stabilumą kuria ne tik karinės investicijos, bet ir socialinė apsauga
BASTUN susitikimą pradėjo Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos (ITUC) generalinis sekretorius Luc Triangle, kuris akcentavo, kad profesinės sąjungos yra tiesioginės demokratinių procesų dalyvės, nes per šias organizacijas darbuotojai dalyvauja priimant sprendimus įmonėse bei nacionaliniu ir tarptautiniu mastu.
Susitikimo dalyviai pabrėžta, kad Baltijos jūros regiono saugumui būtina vertinti socialinę, demokratinę ir gynybos politiką, kaip tarpusavyje susijusias sritis. Regionas šiandien veikia nuolatinės geopolitinės įtampos sąlygomis – karo Ukrainoje, energetinių ir ekonominių sukrėtimų bei augančios politinės poliarizacijos fone.
Suomijos specialistų konfederacijos (STTK) prezidentas Antti Palola pristatė Suomijos situaciją, kuri tapo vienu svarbiausių renginio akcentų. Anot jo, šalyje valdanti dešiniųjų vyriausybė inicijuoja reformų paketą, kuris apima streikų ribojimą, socialinių garantijų mažinimą, profesinių sąjungų teisių susiaurinimą ir planuojamą profesinių sąjungų nario mokesčio lengvatų panaikinimą. Šie sprendimai atskleidžia, kaip greitai net ilgus metus stabiliai veikęs socialinio dialogo modelis gali būti išbalansuotas politinių pokyčių, keliančių nerimą visam regionui. Lenkijos ir Švedijos delegacijos pabrėžė, kad vien karinių investicijų nepakanka norint užtikrinti veiksmingą krizių valdymą. Jei kritiniuose sektoriuose dirbantys darbuotojai neturi aiškių instrukcijų, apsaugos priemonių ir praktinio pasirengimo, net ir sustiprinta gynyba tampa mažiau efektyvi.
Tai patvirtino ir Švedijos tarnautojų profesinių sąjungų konfederacijos (TCO) pateikti duomenys: apklausos rodo, kad dauguma Baltijos jūros regiono darbuotojų būtų pasirengę aktyviai prisidėti prie visuomenės saugumo, tačiau jų įsitraukimą riboja elementarios informacijos, procedūrų ir veiksmų planų stoka krizių atvejais.
„Minint Lietuvos kontekstą, visuomenės atsparumo stiprinimas yra vienas iš nacionalinės gynybos strateginių prioritetų. Pastarųjų metų krizės: COVID-19 pandemija, energetikos kainų šuolio pasekmės ekonomikai ir karas Ukrainoje – aiškiai parodė, jog nepakankamai aprūpinti ir apsaugoti kritinių sektorių darbuotojai tampa pažeidžiama grandimi, o tai prie bendro saugumo neprisideda”, – akcentuoja J. Januškevičius.
Estijos kolegos informavo apie vidines įtampas, kylančias dėl didėjančių gynybos išlaidų ir tuo pačiu įšaldytų viešojo sektoriaus atlyginimų.
O Latvijos profesinių sąjungų atstovai pažymėjo, kad net ir esant tvirtam politiniam sutarimui dėl gynybos finansavimo, šalies socialinė sistema išlieka pažeidžiama. Didžiausi iššūkiai matomi sveikatos apsaugos, švietimo ir regioninių viešųjų paslaugų srityse, kur darbuotojų trūkumas tiesiogiai mažina valstybės pasirengimą krizėms ir jos bendrą atsparumą.
BASTUN patvirtino bendrą poziciją, kurioje profesinės sąjungos aiškiai įvardijamos kaip neatsiejama socialinės ir demokratinės apsaugos sistemos dalis, būtina valstybės ir visuomenės atsparumui užtikrinti.
Demokratijos erozija – politikų atsakomybė
Tuo metu lapkričio 25 d. Helsinkyje įvykusi demokratijos konferencija išplėtė BASTUN susitikime pradėtas diskusijas, perkeldama jas į platesnį politinį ir akademinį kontekstą. Renginyje analizuota, kaip keičiasi demokratijos būklė Europoje ir kokį vaidmenį profesinės sąjungos gali atlikti stiprinant bei ginant demokratines institucijas.
Pagrindinį pranešimą skaičiusi dr. Inga Saikkonen pristatė naujausius tyrimus, atskleidžiančius ryškų pasaulinės demokratijos nuosmukį: 2025 m. demokratijos lygis sugrįžo į 1996 m. būseną, o autokratijos požymių fiksuojama jau daugiau kaip 40 valstybių. Dar svarbesnė tyrimų įžvalga – pavojinga rinkėjų tendencija toleruoti antidemokratinius veiksmus, jei jie dera su jų politiniais lūkesčiais. Tai rodo, kad deklaruojama parama demokratijai nebūtinai reiškia pasirengimą ją ginti praktikoje.
Konferencijoje taip pat akcentuota politikų atsakomybė saugant demokratijos vertybes: būtent politiniai lyderiai formuoja visuomenės suvokimą apie tai, kas yra laikoma priimtina viešojoje erdvėje. Jei pagrindinės politinės partijos toleruoja ar net normalizuoja demokratinių taisyklių laužymą, visuomenės pasitikėjimas valstybinėmis institucijomis silpsta, o demokratijos standartai palaipsniui sunyksta. Tokio pobūdžio procesai ypač pavojingi, nes demokratijos erozija dažniausiai vyksta palaipsniui ir ne visada pastebimai, o jos pasekmės paaiškėja tik tada, kai atkurti prarastas normas tampa labai sudėtinga.
Nelygybė skatina visuomenės radikalėjimą
Švedijos ekonominę perspektyvą pateikusi Elinor Odeberg atkreipė dėmesį, kad sparčiai auganti pajamų nelygybė Šiaurės šalyse gali tapti rimtu išbandymu.
Kapitalo pajamoms ir įmonių pelnams kylant greičiau nei vidutiniams atlyginimams, o socialinėms sistemoms nespėjant kompensuoti šių skirtumų, šalyse didėja socialinė atskirtis. Tokios sąlygos silpnina visuomenių atsparumą ir daro jas lengviau pažeidžiamas informacinėms bei politinėms manipuliacijoms.
Pasak Odeberg, tai ne tik ekonominė, bet ir demokratinė problema, nes didėjanti nelygybė mažina pasitikėjimą institucijomis, skatina radikalėjimą ir apsunkina socialinio dialogo plėtrą o tai tiesiogiai veikia regiono stabilumą ir gebėjimą susitelkti krizių metu.