Achemos darbuotojų profesinė sąjunga  (ADPS) yra viena didžiausų Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos (LPPSF) organizacijų. Pokalbį su jos pirmininke Birute Daškevičiene perpublikuojame iš LPPSF interneto svetainės.

Ji dalinasi savo keliu į profesinę sąjungą, atskleidžia, kokie iššūkiai ir viltys lydi strateginės šalies bendrovės, AB „Achema“,  darbuotojus. Tikimės, kad šis interviu padės atskleisti dalį savo darbui atsidavusios lyderės istorijos.

– Birute, kaip susidomėjai profesinių sąjungų veikla? 

Prieš ateidama į „Achemos“ gamyklą dirbau Lietuvos regioninių tyrimų institute, kuriame  tuo metu įgyvendinome Europos sąjungos finansuojamus „PHARE“ bei struktūrinių fondų projektus.

Vėliau atėjus metui kurti šeimą buvo priimtas sprendimas dirbti Jonavoje, pradėjau dairytis, kur galėčiau „įdarbinti“ įgytas žinias: ieškodama darbo vietos rinkausi tarp „Achemos“ ir Jonavos rajono savivaldybės. Visgi, galiausiai pasirinkau „Achemos“ bendrovę,  į kurią buvau priimta ekonomistės pareigoms, dirbti su projektais.

Tiesa, prie šio karjeros posūkio prisidėjo ir mano tėtis, tuo metu dirbęs „Achemos grupės“ įmonėje, Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje KLASCO. Jis sudarė galimybę  susitikti su amžinatilsį „Achemos“ valdybos pirmininku Bronislovu Lubiu: jam pokalbio metu pristačiau savo idėjas, o B. Lubys iš savo pusės pasiūlė sąlygas darbui bendrovėje. Nutariau pabandyti, ir tokiu būdu pradėjau savo darbą įmonėje.

Šalia projektinės veiklos įmonėje pasiūliau paruošti projektą profesinei sąjungai, siekiant Europos sąjungos struktūrinių fondų finansinės paramos. Po sėkmingo paraiškos patvirtinimo 2007-2008 metais parengėme galimybių studiją apie kolektyvines sutartis, apmokėme daug žmonių, kad jie įgautų lyderystės ir vadovavimo pagrindų.  Taigi, tai buvo gera proga susipažinti tiek su profesinės sąjungos veikla, tiek su nariais.

Veikiausiai tuo metu mano veiklą pastebėjo tuometinis pirmininkas, amžinatilsį Algimantas Gaižauskas, kuris bandė dar aktyviau įtraukti į profsąjunginę veiklą.  Jis skatino dalyvauti mokymuose, renginiuose, semtis žinių. Galiausiai, pirmininkas pasiūlė keisti organizacijos įstatus, įtraukiant naują administracijos vadovo pareigybę, kurios pagrindinė funkcija – administruoti dviejų tuo metu „Achemos“ gamykloje veikiančių profesinių sąjungų veiklą. Tos pareigos buvo patikėtos man. Siekėme, kad abi profesinės sąjungos į derybas su darbdaviu ateitų vieningos nuomonės, kad ir kiek užtruktų diskusijos. Sakyčiau, mums šią strategiją pavykdavo įgyvendinti gana sėkmingai.

– O kokios aplinkybės paskatino imtis nelengvo profesinės sąjungos vadovės darbo?

Po vaiko priežiūros atostogų į gamyklą dirbti nebegrįžau, nors bendrovė ir siūlė man gana aukštas pareigas. Šių pareigų atsisakiau ir tęsiau profsąjunginį darbą, kol 2017 metais susiklostė tokia situacija, kad įmonės vadovybė ieškojo būdų, kaip atleisti mane iš profesinės sąjungos administracijos vadovės pareigų, tačiau abiejų organizacijų nariai susivienijo ir jų solidarumo dėka pavyko atlaikyti spaudimą.

Netrukus buvo priimtas sprendimas abi profesines sąjungas sujungti pavadinant naująjį darinį „Achemos darbuotojų profesine sąjunga“, o aš buvau išrinkta jos pirmininke. Tai štai toks netrumpas ir gana nelengvas kelias buvo į profesinės sąjungos vadovės poziciją, trukęs daugiau nei dešimtmetį, kol įgijau narių pasitikėjimą, pasisėmiau reikiamos patirties.

– Esi itin aktyvi ir šiuo metu neapsiriboji tik darbu ADPS. Papasakok plačiau apie kitas veiklos sritis.

Prieš penkerius metus pasisiūliau atstovauti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai (LPSK) ir tarptautinių organizacijų veikloje: buvau paskirta atstove Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) Tvaraus vystymosi ir klimato kaitos komitete bei ETUC Kolektyvinių derybų ir darbo užmokesčio koordinavimo komitete (pakaitine nare). Ten dirbu iki šiol.

Komitetų narių susitikimai vyksta 2-3 kartus per metus, dažniausiai Briuselyje, taip pat papildomai rengiami mokymai, seminarai.

Komitetuose yra teikiami ETUC rengiami dokumentai, kuriems mes turime teisę išsakyti savo pastabas, taip pat nagrinėjame įvairius susitarimus, deklaracijas, o išvados teikiamos Europos Komisijai. Šiuo metu tuose komitetuose itin daug diskutuojama apie teisingą perėjimą prie tvarios pramonės, kaip išsaugoti kokybiškas darbo vietas automatizacijos kontekste. Štai vasario 26 d. buvo pristatytas „Švarios pramonės susitarimas“ („The Clean Industrial Deal” (CID)) – pastaruosius mėnesius su šiuo dokumentu europinių organizacijų komitetai ir dirbo kone daugiausiai.

Nors profsąjunginė veikla tikrai man patinka ir tinka mano charakteriui, visgi gyvenime stengiuosi neužsibūti komforto zonoje ir plečiu akiratį, pavyzdžiui, šiuo metu dar dalyvauju Darbo ginčų komisijos veikloje bei prieš porą metų buvau išrinkta į Jonavos rajono tarybą.

– Grįžkime prie situacijos „Achemoje“. Kaip sekasi vystyti dialogą su bendrovės darbdavio atstovais?

Vienas iš didžiausių darbuotojų lūkesčių yra stabilios papildomos garantijos kolektyvinėje sutartyje, tačiau eilę metų tokios sutarties neturėjome – sunkumai kilo pasikeitus koncerno vadovybei po amžinatilsį B. Lubio mirties.

„Achemoje“ paskutinė kolektyvinė sutartis buvo pasirašyta prieš dešimtmetį, 2015 metais. Vėliau su vadovais bandydavome ieškoti sutarimo, kvietėme į derybas, išsakydavome darbuotojų lūkesčius, bet konstruktyvaus dialogo vadovybė vengė, trūko komunikacijos apie įmonės planus, perspektyvas. Natūralu, kad tokioje nežinomybės atmosferoje darbuotojai ėmė jaustis įsitempę, nesaugūs, pradėjo nerimauti.

Įtampa  taip išaugo, kad 2022 metais netgi teko imtis streiko veiksmų, kad darbuotojų lūkesčiai būtų išgirsti. Deja, Rusijai pradėjus karą Ukrainoje streikas buvo sustabdytas.

– Ar įmonės vadovybė atsižvelgė į streiko metu keltus darbuotojų reikalavimus?

Iki šiol kolektyvinė sutartis nepasirašyta, ir, mano požiūriu, nuo lemtingų 2022 metų situacija įmonėje blogėja. Tai, ką girdime ir skaitome viešoje erdvėje kelia klausimų, ar pakankamai stengiamasi investuoti į įmonės ateitį, kokybiškas darbo vietas. Darbuotojai jau eilę metų tikisi, kad vadovybė imsis priemonių diegti konkurencingo darbo užmokesčio principus, investuos į saugesnes darbo vietas, tačiau tam tikri signalai rodo, kad bendrovės savininkai galimai nėra suinteresuoti „Achemos“ išlikimu, darbuotojų išsaugojimu.  Atmosferą kaitina ir tai, kad pasigendama atviros komunikacijos su bendrovės darbuotojais apie įmonės planus – ateitis atrodo miglota.

Kokia priežastis slypi po šia strategija, kol kas sunku pasakyti.  Tačiau neturėtume užmerkti akių į situaciją vienoje iš  svarbesnių strateginių šalies įmonių, ir jos likimas neturėtų būti tik pačių darbuotojų reikalu.

Matome, kad Europos Sąjungos (ES) įmonėms konkuruoti laikantis žaliojo kurso, kai tuo pat metu ES rinka atvira ir šalims, kurioms nereikia taikyti žaliojo kurso reikalavimų, o jų produkcija pigesnė, itin sudėtinga. Todėl, mano požiūriu, jei nespręsime šios problemos mūsų įmonės vis labiau praloš konkurencinėje kovoje.

Tuo metu profesinė sąjunga rankų nenuleidžia ir siekia tartis dėl kolektyvinės sutarties bei ją pasirašyti.

– Tad ko šiandien tikisi AB „Achema“ profesinė sąjunga ir darbuotojai?

Stebime pastarosiomis savaitėmis viešoje erdvėje kilusį ažiotažą dėl „Achemos grupė“ akcijų įsigijimo. Ko gero, tokioje painioje situacijoje klausimų daugiau nei atsakymų. Tačiau darbuotojams ir mums, kaip jų atstovams, svarbiausia, kad būtų ieškoma racionalių sprendimų dėl įmonės išlikimo, darbo vietų išsaugojimo, investuojama į kokybiškas, saugias darbo vietas.

Darbuotojai supranta, jog įmonė susiduria su sudėtingais iššūkiais, kaip ir kitos pramonės bendrovės visoje Europoje, tačiau tuo pat metu jie nori jaustis užtikrinti dėl savo bei savo artimųjų ateities.

Tikimės, kad ateis momentas, kai bendrovė kartu su profesine sąjunga, kaip lygiaverčiu partneriu, priims sprendimus, susijusius su atlyginimo didinimu, darbuotojų saugos užtikrinimu, investicijomis ir darbo sąlygų gerinimu. Mat šiuo metu dalis darbų organizuojami nesaugiai ir tai turi padarinių darbuotojų sveikatai ir darbingumui.

Manau, jei įmonės darbuotojai vienytųsi aktyviau ir profesinė sąjunga turėtų daugiau nei 50 proc. narystės, šie teigiami pokyčiai vyktų kur kas greičiau. Tai visai įmanoma pasiekti, jei tik darbuotojai suprastų savo solidarumo galią.

Taip pat optimistiškai žvelgiame ir į rengiamus bei įsigaliosiančius Europos Sąjungos teisės aktus, kurie vis daugiau įpareigoja įmones laikytis socialinio dialogo, sudaryti kolektyvines sutartis.

Viliuosi, kad įvykus pokyčiams teigiama linkme ir vystantis socialiniam dialogui mes galiausiai išbrisim iš duobės.

– Akivaizdu, kad vadovauti profesinei sąjungai – itin atsakingas darbas. Kas yra tavo energijos ir motyvacijos šaltiniai, saugantys nuo perdegimo?

Jei sąžiningai, norėtųsi turėti daugiau laisvo laiko poilsiui ir šiek tiek mažiau atsiduoti darbui, bet darboholikai turbūt ir yra tokie žmonės, kurie pirmiausia viską atiduoda darbui, o likusį laiką kitai veiklai (šypsosi). Tačiau tai suvokdama stengiuosi laisvalaikį organizuoti kryptingai, kad kuo daugiau laiko liktų šeimai.

O geriausiai pailsiu keliaudama – tokiu būdu pasikraunu teigiama energija 6-8 mėnesiams į priekį.  Stengiuosi aplankyti visas įmanomas šalis bent po vieną kartą: esu buvusi ir Amerikoje, ir Afrikoje, lankiausi Skandinavijos bei įvairiose Europos šalis.

Jau ne vienerius metus esu atradusi vadinamąją sąmoningumo meditaciją (angl. Mindfulness Meditation) – ji mane „grūdina“ psichologiškai, padeda susidoroti su patiriamais iššūkiais. Ją stengiuosi praktikuoti kasdien.

Aišku, džiaugiuosi, kad mano tėveliai gyvi – jie man yra įkvėpimo šaltinis. Taip pat vienas iš svarbių asmeninių autoritetų – amžinatilsį Bronislovas Lubys. Nors su juo bendravau ne itin ilgai, man jo asmenybė paliko įsimintiną įspūdį visam likusiam gyvenimui.

Kartais save pagaunu svarstant, kiek dar metų norėčiau dirbti šitoje veikloje, kada ateis laikas keisti sritį – bet kuriuo atveju, manau, kad profsąjungos pirmininkai neturi įsikibti savo kėdžių. Jei tik yra galimybė, verta ugdyti naujus lyderius, nors kas susiduria su profesinės sąjungos veikla žino, kad vadovauti profesinei sąjungai – tikrai nelengvas darbas, reikalaujantis nemažai jėgų ir laiko.

– Ko norėtumei palinkėti profesinės sąjungos bendruomenei, skaitytojams?

Labiausiai noriu palinkėti visiems mums, kad įvairių sričių darbuotojai – nesvarbu, ar tai būtų  valstybės tarnautojai, mokytojai, ar privačių įmonių specialistai, vienytųsi, kad ateitų suvokimas, jog  teigiami pokyčiai darbo santykiuose atėjo būtent profesinių sąjungų dėka.

Darbuotojai po vieną yra tik mažos žuvelės, tačiau susivieniję gali tapti jėga, galinčia pakreipti derybas reikiama linkme, paspartinti atlyginimų augimą, darbo sąlygų gerinimą, naujų technologijų diegimą.

Jei įmonės profesinės sąjungos narystė būtų 60-80 proc., tai įsivaizduokite, kokią galią darbuotojai turėtų!

– Kaip Skandinavijoje?

Na Skandinavijoje taip pat neapsieinama be iššūkių. Tad verčiau čia, Lietuvoje, kurkime savo Skandinaviją!

– Ačiū už prasmingą ir nuoširdų pokalbį!