Darbo laiko trumpinimas – tai atsakas į darbuotojų reikalavimus gerinti darbo sąlygas ir būdas pagerinti jų gyvenimo kokybę. Aštuonių valandų darbo diena ir penkių dienų darbo savaitė buvo pagrindiniai laimėjimai, pasiekti XIX a. profesinių sąjungų aktyvizmo dėka.
Nors pastaraisiais dešimtmečiais toks darbo laikas buvo tarsi „iškaltas akmenyje“ ir nejudinamas, darbo laiko trumpinimo idėja vėl įgauna pagreitį. Tai paskatino sparti technologinė pažanga ir darbų automatizacija: „statistika rodo, kad per paskutinius šimtą metų tapome 400 kartų produktyvesni, o vidutinis darbo valandų skaičius per savaitę mažėti sustojo 6-ajame dešimtmetyje. Išmokome labai produktyviai išnaudoti laiką, tačiau įstrigome praėjusio amžiaus viduryje“, – teigia Una Harty, organizacijos „4 Day Week Global“ atstovė.
Naujas ETUI (Europos profesinių sąjungų instituto) tyrimas, atliktas dviejose Italijos gamybos įmonėse, pateikia svarbias įžvalgas apie tai, kaip galima sėkmingai derėtis dėl darbo laiko trumpinimo (DLT) ir su kokiais iššūkiais susiduria profesinės sąjungos.
Darbo laiko trumpinimas – daugiau nei tik darbo valandų apkarpymas
Norint, kad darbo laiko trumpinimas būtų tikrai veiksmingas, jis turi būti platesnės diskusijos apie darbo organizavimą dalis. Jei įmonė trumpina darbo laiką, bet padidina darbo intensyvumą, kad kompensuotų prarastas valandas, darbuotojai negauna naudos. Sėkmingas DLT apima tokius aspektus kaip užduočių perskirstymas, pamainų tvarkaraščiai ir darbo restruktūrizavimas.
Iš pirmo žvilgsnio idėja, kad darbo valandų sumažinimas padidina produktyvumą, atrodo kaip abipusė nauda: darbuotojai gauna daugiau laiko poilsiui, o įmonės išlaiko gamybos apimtis. Tačiau tai gali tapti spąstais, kai darbuotojams yra iškeliami nerealistiški reikalavimai. Tai ypač aktualu sektoriuose, kuriuose darbuotojai privalo siekti tam tikrų tikslų ar kvotų, pavyzdžiui, gamybos ar mažmeninės prekybos srityse.
Vienas tyrimo pavyzdys rodo, kad po DLT įgyvendinimo kai kurių skyrių darbuotojai jautėsi priversti skubėti arba atlikti kelias užduotis vienu metu, kad spėtų įvykdyti kvotas. Tai dažnai reiškė greitesnį darbo tempą, kuris lėmė didesnį stresą, nuovargį, perdegimą, daugiau klaidų ir nelaimingų atsitikimų ir net didesnę darbuotojų kaitą.
Tokiose pramonės šakose, kur darbas dažnai atliekamas pamainomis, DLT reikalauja permąstyti, kaip užduotys paskirstomos tarp skirtingų pamainų ir darbuotojų. Valandų trumpinimas be tinkamo pamainų organizavimo gali sukelti problemų: su jomis buvo susidurta ir tyrime analizuotose įmonėse, kuriose kai kurie darbuotojai po DLT įgyvendinimo susidūrė su nesocialiomis darbo valandomis ar nereguliariais grafikais.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad darbo laiko trumpinimas ne visada lengvai pritaikomas prie standartizuoto modelio, geriau žinomo kaip „keturių darbo dienų savaitė.“ Šį modelį gali taikyti ne visos įmonės. Italijos atveju kai kurie darbuotojai sumažino kasdienes darbo valandas, o kiti paskirstė laisvą laiką per metus.
Norint, kad DLT būtų tikrai veiksmingas, profsąjungos turi siekti susitarimų, kurie apimtų ne tik trumpesnes valandas, bet ir didesnę darbuotojų kontrolę dėl jų darbo grafikų, užtikrintų teisingą darbo krūvio paskirstymą ir apsaugos priemones nuo darbo intensyvumo didinimo. Tam reikia kruopštaus planavimo, kad darbuotojai nebūtų priversti įgyvendinti nerealistinius tikslus per trumpesnį laiką arba dirbti nelogiškai išdėliotomis pamainomis, kenkiančiomis jų asmeniniam gyvenimui ir sveikatai.
Apibendrinant, darbo valandų mažinimas – tai ne tik trumpesnis darbo laikas, bet ir geresnis darbo pritaikymas prie mūsų gyvenimų ir darbo restruktūrizavimas iš esmės. Tyrimai rodo, kad tinkamai įgyvendinus DLT, darbuotojai yra laimingesni, sveikesni, produktyvesni ir turi geresnę darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą.
Su visu Europos profesinių sąjungų instituto tyrimu galima susipažinti čia: https://www.etui.org/publications/negotiating-working-time-reduction