Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, vykdydama  Erasmus+ Suaugusių mobilumo programos projektą „Žmonės su negalia darbo rinkoje – laimi visi“, lapkričio 13-17 d. delegavo LPSK darbuotojų komandą į Islandiją. Šioje, itin didelę narystę profesinėse sąjungose (90 proc.) turinčioje šalyje, siekta susipažinti su stiprių darbuotojų organizacijų veikla, sužinoti apie gerąsias praktikas įtraukiant žmones su negalia į darbo rinką.

Didžiausia Islandijos viešojo sektoriaus darbuotojų federacija – BSRB, vienijanti virš 25 tūkst. narių, buvo priimančiąja organizacija, kurios darbuotojai ir padėjo perprasti šalies profesinių sąjungų struktūrą, veiklos sritis, darbą su neįgaliųjų organizacijomis, iššūkius. Islandijos darbo konfederacijos (ASI) atstovės supažindino su profesinių sąjungų fondais, kaip jie padeda atsitikus įvairioms situacijoms, teisiniais darbo su žmonėmis su negalia aspektais, kokių kyla problemų integruojant žmones su negalia į arbo rinką ir kaip jos sprendžiamos.

Dar artimiau į žmonių su negalia integracijos niuansus padėjo pažvelgti pažintis ir darbas su Nacionalinės intelekto negalios asociacijos atstovais.

Toliau apžvelgsime, ką specifiško mokomojo vizito dalyvės sužinojo apie profesines sąjungas, žmonių su negalia, lyčių lygybės situaciją Islandijoje.

 

Profesinės sąjungos

Vizito metu LPSK darbuotojos sužinojo, jog Islandijoje profesinės sąjungos nariu tampama automatiškai tik pradėjus dirbti. Tereikia pasirinkti organizaciją, o nenorint būti nariu, reikia išreikšti tokį norą raštu.

Šalyje yra keturios nacionalinės profesinių sąjungų organizacijos: Islandijos darbo konfederacija (ASI), BSRB, Darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu organizacijų federacija ir Mokytojų federacija. 26 profesinės sąjungos nepriklauso jokiai federacijai, jos iš viso turi 20 tūkst. narių.

Profesinių sąjungų įtaka vyriausybei yra didelė. Praktiškai viskas, kas susiję su darbo rinka, šalyje reguliuojama kolektyvinėmis sutartimis. Pirmiausiai, sausio mėnesį, derybas pradeda privatus sektorius, vėliau su vyriausybe deramasi ne tik dėl darbo rinkos reikalų (viešojo sektoriaus atlyginimų, darbo sąlygų etc.), bet ir būstų, šeimos politikos ir pan. Pvz., dėl paramos už dideles paskolų palūkanas darbuotojams, kurie neuždirba pakankamai.

 

Fondai

Visi profesinių sąjungų nariai moka 0,7-1 proc. nuo atlyginimo nario mokestį, už kiekvieną jų dar papildomai po 3 proc. moka darbdavys į šiuos fondus: pensijų, ligos (papildomas šalia valstybinio socialinio draudimo), atostogų (galimybė už simbolinę kainą ilsėtis profsąjungų atostogų namukuose), švietimo (mokymosi visą gyvenimą infrastruktūra) ir reabilitacijos (savo reabilitacijos centrų išlaikymas, kompensacijos už darbingumo atstatymą įvairiose įstaigose). Juos visus administruoja profesinės sąjungos ir visi nariai turi lygias teises pretenduoti į paramą iš šių fondų.

 

Žmonės su negalia

Vizito metu sužinota, kad 2002 m. buvo pasirašyta kolektyvinė sutartis, skirta žmonėms su negalia darbo rinkoje. Tuo metu pasirodė naudinga sutarti, kad šie žmonės galėtų dirbti už mažesnį atlyginimą nei visi kiti. Manyta, jog taip darbdaviai noriau samdys žmones su negalia ir jų bus daugiau integruota į darbo rinką. Tačiau tai nepasiteisino, maža to, tokią nuostatą ir pačios profsąjungos jau vertina kaip diskriminuojančią.

Nors profesinių sąjungų judėjimas ir labai stiprus šalyje, tačiau darbuotojų atstovai savikritiškai sako, jog valstybė nejaučia didelio spaudimo iš darbuotojų atstovų žmonių su negalia problemoms spręsti ir neskiria tam pakankamai dėmesio. Valstybė deleguoja socialinės apsaugos funkciją savivaldybėms, skiria tam finansavimą, tačiau jo gerokai per mažai, kad būtų pakankamai pasirūpinta žmonių su negalia integravimui į darbo rinką. Vizito metu laukiančiųjų darbo sąraše buvo 300 žmonių su negalia, tačiau, nors valstybė neįgaliuosius įdarbinusiems darbdaviams ir kompensuoja 75 proc. darbo užmokesčio, tačiau norinčiųjų tai daryti beveik nesiranda.

Pastaruoju metu viešai paaiškėjęs faktas, sukėlęs rezonansą visuomenėje, dar labiau sumotyvavo profesines sąjungas imtis žmonių su negalia klausimo aktyviau.  Viena įstaiga, kurioje dirba vien žmonės su negalia, moka jiems vos po keliasdešimt eurų per mėnesį. Apie 150 žmonių (nuo 20-mečių iki 80-mečių) kasdien ateina į šią įstaigą, leidžia laiką, kai ką pagamina, ir iš to, ką pavyksta parduoti, atitenka jiems kaip atlygis. Pasirodo, kad jeigu šiems žmonės būtų mokamas nors minimalus atlyginimas, įstaiga bankrutuotų iš karto. Tuomet šiems žmonėms nebūtų, kur dėtis dienos metu, nes įstaiga veikia praktiškai kaip dienos centras. Kol padėtis atrodo be išeities, šalies premjerė su profesinėmis sąjungomis ir kitomis suinteresuotomis institucijomis tariasi, kaip šią problemą spręsti.

 

Lyčių lygybė

Nors Islandija jau pirmauja Pasaulio ekonomikos forumo sudarytame lyčių lygybės reitinge, tačiau vizito metu sužinota, jog profesinės sąjungos ir nevyriausybinės organizacijos toli gražu nemano, kad to pakanka.

LPSK delegacija susipažino su moterų protesto diena, kuria laikoma spalio 24 d. nuo 1975 m., kai moterys visuotiniu streiku praktiškai sustabdė visą šalį, nes vyrų ir moterų atlyginimų skirtumas tada buvo 40 proc. Po šio protesto buvo priimtas lyčių lygybės aktas. Nuo tada šią dieną minimas vadinamasis moterų laisvadienis.

Deja, bet moterys vis dar gauna mažiau nei vyrai (2021 metais vidutinis vyrų ir moterų darbo užmokesčio atotrūkis buvo 10,2 proc.), todėl šiemet antrą kartą įvyko visuotinis streikas, kurį surengė profesinės sąjungos ir nevyriausybinės organizacijos.  Apie 100 tūkst. moterų susirinko šalies sostinėje Reikjavike, o prie streiko prisijungė ir premjerė.

Mokomojo vizito metu paaiškėjo, jog ten, kur stiprios ir skaitlingos profesinės sąjungos, nebūtinai yra adekvačiai skiriama dėmesio ir žmonėms su negalia. Savo ruožtu Islandijos profesinių sąjungų atstovės pasidžiaugė delegacija iš Lietuvos, atvykusia pasidomėti šiuo specifiniu klausimu, nes teigė pasistengsiančios žmonių su negalia klausimą įtraukti į profesinių sąjungų prioritetų sąrašą.