Birželio 5 d., pirmadienį, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė susitiko su Tarptautinio valiutos fondo (TVF) misijos atstovais.
TVF tikslas – susitikti su svarbiais ekonominės ir socialinės sferų veikėjais bei interesų grupėmis, kad parengtų šalies padėtį apibendrinančią ataskaitą.
Nors labai dažnai profesinių sąjungų ir TVF pozicijos ideologiškai išsiskiria, visgi šįkart susitikimas pradėtas tinkama koja, TVF akcentavus, kad dienos pabaigoje jokia ekonomika neegzistuos be darbuotojų, tad jų nuomonė svarbi.
LPSK prioritetizavo būtinybę didinti realius atlyginimus, nes graži augimo statistika neparodo darbuotojų perkamosios galios sumažėjimo. Beprecedentė infliacija neigiamai paveikė daugybės namų ūkių situaciją, tad algos privalo kilti, kad prisivytų infliacijos lygį. Čia LPSK ir TVF nuomonės skyrėsi, nes šie dažniausiai yra griežtesnės monetarinės politikos šalininkai. Anot šios organizacijos, rimtesnis atlyginimų kilimas gali užsukti ydingą atlyginimų-kainų ratą, kuomet darbdaviai į algų kilimą reaguotų didindami prekių ir paslaugų kainas, kas vėlgi didintų infliaciją.
Antra vertus, pasidalinta įžvalga, kad, nepaisant ryškesnio minimalios algos didinimo, neatrodo, kad atlyginimų-kainų ratas būtų užsisukęs Lietuvoje, kas yra tikrai gera žinia. TVF vertinimu, atmetus pastaruosius ketvirčius, Lietuvos ekonomika palyginti yra geroje situacijoje.
Visgi infliacija išlieka didžiausia grėsmė. Nors profesinės sąjungos sutinka su tokiu vertinimu, bet nesutiko su TVF nuomone, kad nenoras reikšmingai didinti algų ar palūkanų normų kėlimas yra tinkami sprendimai.
„Mums kelia didelį susirūpinimą Europos centrinio banko palūkanų didinimo politika. Juolab, kad žadama, jog tai bus daroma dar du kartus. Turime visai nelinksmą situaciją, kuomet paskolas būstui pasiėmusios šeimos rizikuoja juos prarasti, nes staiga jie turi mokėti kur kas didesnes įmokas, o tuo metu bankai skaičiuoja didelius netikėtus pelnus. Čia ne tik nėra sąžiningas ar socialiai jautrus, bet dar ir neveiksmingas infliacijos stabdymo būdas. Pakeičiame žaidimo taisykles žaidimo viduryje ir užkrauname ekonomikos problemų naštą nešti pažeidžiamiausiems“, – pabrėžė I. Ruginienė.
TVF argumentas buvo, kad tie, kas ėmė paskolas su nefiksuotomis palūkanomis, nemaža dalimi patys kalti, kad atsidūrė tokioje padėtyje, nes neįvertino, ar tikrai gali sau tai leisti. Visgi LPSK atkreipia dėmesį, kad keleto pastarųjų metų krizių (pandemijos, Rusijos sukelto karo, energetikos bei žaliavų sutrikimų) ir to poveikio niekas negalėjo numatyti. To neįvertino ir tos pačios organizacijos kaip TVF, kurių ankstesnės prognozės taip pat gerokai prašovė, tad ar tikrai teisinga kaltinti paprastus žmones?
Vis tik ji pritarė, kad finansinis raštingumas Lietuvoje yra nemaža problema. Dėl to LPSK ne tik pritartų, bet ir agituotų, kad tam daugiau dėmesio būtų skiriama ir mokyklose.
Džiugu, kad iš pažiūros LPSK ir TVF pozicijos sutapo bent dėl keleto mokestinių aspektų: kaip ir profesinės sąjungos, TVF sutiko, kad reikalingas mokesčių progresyvumas, kad turtingesni žmonės mokėtų daugiau, be to, kad vertėtų sumažinti mokestinę naštą darbuotojams bei didinti į daugiau uždirbančius orientuotus mokesčius. Pirmiausia – kapitalo ir nekilnojamojo turto.
Be abejo, neapsieita dėl tradicinės diskusijos apie „mažą darbuotojų produktyvumą“. Visgi I. Ruginienė pabrėžė, kad dažnai tai lemia ne darbuotojai, o darbdaviai, kurie nori gauti naudą, bet ne investuoti.
„Darbdaviai turi investuoti į technologijas ir į žmonių potencialą. Jei norima geresnių rezultatų, tai negali atsirasti iš niekur. Darbdaviams patarčiau nustoti reikalauti, kad viską padarytų valstybė ir pagaliau patiems prisiimti atsakomybę dėl savo verslų tvarumo bei produktyvumo didinimo. Juolab, kad visuomenė sensta, darbo jėgos mažėja ir neinvestuojantiems verslams išlikimas taps vis didesniu iššūkiu“, – kalbėjo LPSK lyderė.
Galiausiai ji pridėjo, kad, jei būtų atlaisvintos streikų organizavimo taisyklės bei griežtai reaguojama į darbdavių bandymus trukdyti profesinių sąjungų veiklai (kurių yra daug), daug problemų, susijusių su darbo užmokesčiu bei darbo standartais, išsispręstų kur kas paprasčiau ir be didelių reformų.