Berlyne, Vokietijoje, vyksta XV-asis Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) Kongresas. Greta jo organizuojama įvairių profesinėms sąjungoms aktualių papildomų renginių. Vienas jų – Europos profesinių sąjungų instituto (ETUI) išleistos knygos „ Ilgas kelias į demokratiją: nuo Berlyno iki Gdansko, nuo Budapešto iki Prahos“ pristatymas. Jos bendraautoriai – György Dalos, Ilko-Sascha Kowalczuk ir Jean-Yves Potel. Inga Ruginienė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė, pakviesta ją pakomentuoti.
Knygoje nagrinėjama Rytų ir Vidurio Europos šalių istorija ir kaip eita link demokratinės santvarkos, pabrėžiant, kokią didelę įtaką tam turėjo darbininkai ir jų protestai.
„1953-ųjų darbininkų sukilimas Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, 1956-ųjų sukilimas Vengrijoje, 1968-ųjų Prahos pavasaris, 1956-ųjų Lenkiją sudrebinę darbininkų protestai ir 1980-aisais ten prasidėjęs „Solidarność“ judėjimas… Tai – tik keletas reikšmingų pokarinės Europos įvykių, kuriuos siejame su pasipriešinimu sovietiniam režimui ir pastangomis išsikovoti didesnę laisvę. Vis tik kaip dažnai suvokiame, kad jų širdis – susiorganizavę darbininkai?“, – pasakoja I. Ruginienė.
Nors dažnai nepasitenkinimas kildavo dėl pragmatinių ekonominių priežasčių (išaugusių maisto kainų, mažų atlyginimų, neįperkamų kasdienio gyvenimo prekių) ir prastų darbo standartų (didėjančios darbo kvotos, ilgos darbo valandos), darbininkų judėjimai augdavo, keisdavosi ir subręsdavo iki politinės motyvacijos. Pirma – reikalaujant didesnės galios sprendžiant dėl darbininkams aktualių klausimų, o vėliau – siekiant didesnės politinės laisvės, norint surengti laisvus rinkimus, spaudos laisvės bei kitų demokratinės santvarkos atributų.
Reikia suprasti, kad per kiekvieną tokį svarbų įvykį darbininkų judėjimai pereidavo per keletą skirtingų stadijų ir nuo to didele dalimi priklausė, kokie jie bus, kaip veiks ir kiek galios įgaus. Ir svarbiausia – kuriam laikui. Svarbu, kaip jie susiformuodavo, t. y. kiek žmonių prisijungdavo, kokią organizacinę struktūrą sukurdavo; kaip vystydavosi, kitaip tariant, ar turėjo galimybių veikti, kaip į juos žiūrėjo vietinė valdžia, jėgos struktūros ir, žinoma, teritorijose dislokuota sovietinė armija; galiausiai – kokia susiformuodavo politinė tapatybė ir kas tapdavo jų politiniais prioritetais.
„Išties buvo įdomu skaityti, kad buvo ne vienas politiškai palankus momentas, kada susiorganizavę darbininkai būtų galėję perimti valdžią ir anksčiau nuversti komunistus, deja, chaotiškai susiorganizavus, dažnai nebūdavo atidirbtos struktūros, tinkamų lyderių, tolesnio plano, ką ir kaip su ta valdžia daryti. Tai dažniausiai ir nulemdavo, kad judėjimai išblėsdavo ar būdavo išvaikyti. Čia profesinės sąjungos, turinčios savo struktūrą, politinės ir administracinės patirties, hierarchiją, būtų galėjusios būti tas esminis elementas ilgalaikiams pokyčiams pasiekti. Deja, sovietinėje priespaudoje jos pačios dažniausiai likdavo be autonomijos, – svarstė I. Ruginienė. – Žinoma, negalima pamiršti ir greta stovinčių tankų bei ginkluotų kareivių, ne kartą brutaliai užgniaužusių opoziciją… Vis tik Lenkijoje veikusio nepriklausomo „Solidarność“ atvejis pagrindžia tokią mintį.“
Vėlgi daug kas priklausė nuo to, kaip į darbininkų protestus atsakė vietinė komunistų valdžia bei ką mąstė Kremlius. Kai kuriais atvejais nenorėta nereikalingų aukų bei konflikto eskalacijos, tad atsakas nebūdavo brutalus (kaip Vokietijos Demokratinėje Respublikoje), deja, kartais vietiniai komunistai, bandydami išsaugoti savo valdžią, patys griežtai reaguodavo į bet kokią opoziciją ir neturėjo skrupulų dėl savų žmonių žūčių (Lenkijos protestai).
„Natūralu, kad tai stipriai paveikdavo protestuotojus bei jų tolesnius veiksmus, – prideda I. Ruginienė ir pabrėžia, kad demokratija nėra natūralus visuomenių vystymosi galutinis etapas. – Čia netrūksta reikšmingų kintamųjų. Be to, net pasiekus demokratinę santvarką, ji nenustoja vystytis viena ar kita kryptimi. Tai be galo įdomu ir primena mums visiems, kad tai, ar gyvensime stiprioje atstovaujamojoje demokratijoje, kur svarbus dialogas, puoselėjama nuomonių laisvė bei sprendimai priimami konsensusu, vis dar didele dalimi priklauso nuo darbuotojų ir jų atstovų pastangų. Mūsų darbai svarbūs pačios demokratijos būklei“.
