Vis dar per mažai šalių yra ratifikavusios Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvenciją dėl oraus darbo namų ūkio darbuotojams. Per daug jų vis dar nemato poreikio (Lietuva taip pat neratifikavusi, – LPSK).

Vis tik kiekvienas, kai pakankamai suauga, kad galėtų nulaikyti lėkštę ar atsukti čiaupą, daro vienokius ar kitokius namų ruošos darbus. Vyras ar moteris, turtingas ar vargšas, jaunas ar senas – kiekvienam tenka plauti indus, paskrudinti duoną ar palieti augalus. Taip pat kiekvienas žmogus yra turėjęs kažką, kas pakeistų jam pižamą ar sušukuotų plaukus.

Užduotys, kurias visi atliekame namuose, reprezentuoja gyvybiškai būtiną darbą, kad būtume pavalgę, apsirengę, švarūs (apskritai – kad išgyventume), visgi visa tai traktuojama kaip savaime suprantama. Kodėl nėra daugiau kalbama apie namų ruošą? Bei kodėl tuo profesionaliai užsiimantys ir iš to gyvenantys darbuotojai yra vieni pažeidžiamiausių ir dirbančių vienomis blogiausių sąlygų pasaulyje?

 Neįskaičiuojama

Tarptautinė darbo organizacija skaičiuoja, kad yra mažiausiai 75 mln. namų ūkių darbuotojų pasaulyje. Skaičius nėra tikslus, nes šitoks darbas dažniausiai nėra matomas nacionalinėse statistikose.

Vis dėlto manoma, kad šiame sektoriuje dirba 1 iš 3 moterų darbuotojų arabų valstybėse, 1 iš 5 –  Lotynų Amerikoje ir Karibuose bei 1 iš 12 – pasaulio mastu. Nors vyrai taip pat dirba namų ūkiuose, moterų yra žymiai daugiau.

Be to, namų ruošos ar priežiūros darbai dažniausiai nėra apimami nacionalinės darbo teisės. Dėl to daug nuostatų ir teisių, kurių tikisi įprasti darbuotojai iš darbdavių (kaip algos gavimas konkrečiomis datomis, laisvi savaitgaliai ar laisvadieniai, laisvė ateiti ir išeiti iš darbovietės) čia ne visada galioja.

Yra žmonių, kurie dirbo visus metus negaudami atlyginimo. Taip pat yra tokių namų ūkių darbuotojų, kuriems nebuvo leidžiama palikti darbdavio namų savaitėmis ar netgi mėnesiais. Tokie atvejai gali būti išskirtiniai, bet kodėl jie dar gali nutikti XXI amžiuje?

Standartus įtvirtinantis instrumentas

2011 m., 100-ojoje TDO kasmetinėje konferencijoje, priimta Konvencija dėl oraus darbo namų ūkio darbuotojams (Nr. 189). Šis darbo standartus įtvirtinantis instrumentas reikalauja, kad namų ūkio darbuotojai būtų traktuojami kaip bet kurie kiti, t. y. jiems galiotų tos pačios įdarbinimo normos kaip darbuotojams formalioje ekonomikoje.

Vis tik šiai dienai tik 35 valstybės ratifikavo Konvenciją Nr. 189. Lotynų Amerika ir Karibai sudaro pusę ratifikavusiųjų (18), o visa Azija nuo Turkijos iki Japonijos turi tik vieną ją ratifikavusią valstybę – Filipinus. Tai nėra sutapimas: Azijoje įdarbinama apie 40 proc. visų namų ūkio darbuotojų globaliai.

Diskusijose dėl Konvencijos Nr. 189 valstybių delegatai iš Vyriausybių, darbuotojų ir darbdavių organizacijų labiausiai akcentavo du esminius aspektus darbo namų ūkiuose kontekste.

Pirmas – darbo laikas.

Darbas namų ūkyje daugelio laikomas specializuotu ir specifiniu, dėl ko esą jis yra už reglamentavimo ribų. Jei kūdikiui ar vyresnio amžiaus neįgaliajam reikėtų dėmesio antrą valandą nakties, namų ūkio darbuotojas turi būti pasiruošęs padėti. Poreikis tokio pobūdžio darbui laikomas esminiu, tad darbo laiko apribojimai esą negali – neturėtų – būti nustatomi.

Kitas klausimas – namai kaip darbo vieta. Atsakant į siūlymus dėl darbo inspekcijų tikrinimų, išreikštas nerimas dėl namų „neliečiamumo“. Kitaip tariant, ar valstybei turėtų būti leista įsikišti į „privačią“ sritį?

Visgi, jei valgio gaminimas, valymas ir rūpinimasis kitais yra tokie esminiai darbai, kad net negali būti reguliuojami ir nustatomos darbo valandos, argi namų ūkio darbuotojai neturėtų gauti premijų, vietoj to, jog būtų taip prastai apmokami kaip dabar? Be to, ar dalinai būtent ne dėl to su tuo užsiimančiais žmonėmis elgiamasi taip blogai, nes jie kaip tik paliekami už viešumo, įstatymų ir politikos ribų?

Besikeičiančios darbo nuostatos

XX a. darbas asocijavosi su pasirodymu darbe kokią devintą valandą ryte ir išėjimą iš jo penktą vakare. Lengva pamiršti, kad daugiau nei prieš šimtmetį žmonės – taip pat ir vaikai – gamyklose dirbdavo dvigubai ilgiau, šitaip įgalindami pramonės amžių.

Šiame amžiuje darbo standartai ir vėl keičiasi. Kai kuriais aspektais jie vis labiau primena darbą namų ūkiuose. Vis daugiau matome „lankstaus“ darbo laiko ir „lanksčių“ susitarimų dėl darbo. Kai kurie galimai dirba globalioje rinkoje ir jiems reikia keltis pirmą valandą nakties susitikimams su klientais ar kolegomis iš kitų laiko zonų. Kitiems dėl pandemijos teko „simuliuoti“ daugybės namų ūkio darbuotojų patirtį. Namai tapo darboviete ir ribos tarp darbo ir asmeninio gyvenimo tapo neryškios.

Dirbančios mamos su mažais vaikais, kurie negalėjo eiti į mokyklą, suvokė, kad anksčiau atskirtos jų gyvenimo dalys sugriuvo vienon vieton. Pandemija aiškiai pademonstravo, kaip modernios ekonomikos kliaunasi trapiu namų ruošos darbų dalinimosi tarp lyčių balansu.

Jei praėjusio amžiaus ekonomika buvo grįsta tuo, kad atlyginimą gaunantis žmogus „atiduodavo“ aštuonias savo gyvenimo valandas darbui įmonėje ar gamykloje, tai kokią formą darbo laikas įgauna šiame? Ir kaip namų priežiūra pagaliau galėtų būti įtraukta į formalią ekonomiką? Galbūt kai kuriuos atsakymus galėtume pateikti pažvelgę į sprendimus, pamatytus dirbant su namų ūkio darbuotojų problemomis.

Pastarieji pirmiausia reiškia modelio, kai vyras uždirba pinigus ir neturi namų ruošos pareigų, peržengimą bei darbą namuose pripažinimą tokiu pačiu darbu kaip ir bet kuris kitas.

Šaltinis: „socialeurope.eu“ publikuotas mokslininkės Liberty Chee komentaras.

Originalų tekstą rasite čia.