Sakoma, kad vartotojai balsuoja savo pinigine. Frazė taikli: juk pirkėjams sutinkant mokėti daugiau už etiškai ir tvariai pagamintą produktą, o kitokius ignoruojant, būtų pasiųstas signalas rinkai. O jei padidintume mastelį ir taip su pinigais pradėtų elgtis verslai, bankai, vyriausybės? Pasauliui, susiduriančiam su didžiuliais aplinkosauginiais, socialiniais bei sveikatos iššūkiais, tai galėtų reikšti ilgai lauktą teigiamą postūmį.
Vis daugiau vartotojų, nevyriausybinių organizacijų ir profesinių sąjungų spaudžia įmones, kad jų produktai būtų gaminami etiškai, tinkamai elgiantis su darbuotojais ir nekenkiant aplinkai. Imama reikalauti, kad verslas pats padėtų spręsti problemas. Išsivysčiusiose šalyse su brandžiu verslu tvarumo principų diegimas į bendrovių kultūrą matomi kaip konkurencinis pranašumas. Jau vien iš viešųjų ryšių ir geresnės vadybos pusės, o svarbiausia – to imama reikalauti vertinant investicinius projektus, pretenduojančius į nacionalinio biudžeto ar ES struktūrinių investicijų fondų finansavimą.
Tvarūs finansai yra viena iš idėjų, kuriomis itin domisi tarptautinis profesinių sąjungų judėjimas. Pirma, dėl to, kad viešieji pinigai išties būtų nukreipti tinkamai, o, antra, jog būtų skatinamos į problemų sprendimą orientuotos privačios investicijos. Pasauliui reikia didžiulių lėšų ir čia vien valstybių biudžetų nepakaks. Nieko nedaryti irgi negalima – tai reikštų kur kas didesnes sąskaitas vėliau.
Ši sritis daugeliui vis dar miglota, bet, paprastai tariant, investuojama (ar skatinama investuoti) ten, kur laukiama ne tik pelno, bet ir prisidėti sprendžiant visuomenėms aktualias problemas – dėl „bendrojo gėrio“. Čia atsižvelgiama į aplinkosaugos, socialinius ir geros valdysenos veiksnius. Kokius? Atsispiriama nuo 17 Jungtinių Tautų patvirtintų Darnaus vystymosi tikslų, apimančių maždaug pusantro šimto tvarumo uždavinių (nors tai pirmiausia orientuota į valstybių politiką, bet tinka ir verslams, galintiems tuos pačius principus integruoti į verslo strategijas).
Darnus vystymasis per taiklesnę fiskalinę politiką
Iš ES biudžeto Lietuvai iki 2026 m. ketinama skirti beveik 3 mlrd. eurų dotacijų – ne mažiau nei 37 proc. privalo būti skirti žaliajai transformacijai. Jau įsigaliojęs Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl sistemos tvariam investavimui palengvinti sukūrimo apibrėžia, kad dėl naujų produktų ir paslaugų ES verslai privalės įvertinti jų tvarumo aspektus ir pateikti šią informaciją viešai. Taigi, atsiras oficiali klasifikacija ir nuo jos priklausys galimybė gauti finansavimą, pritraukti investicijų.
Link daug norimų pokyčių nukreipti galima per fiskalinę politiką. Nors ji – naudingas politinis įrankis, Europoje per ilgai labiau koncentruotasi į tai, kiek valstybės išleidžia, o ne norimoms transformacijoms modeliuoti. Kaip pažymi EK Ekonomikos ir finansų reikalų generalinio direktorato direktoriaus pavaduotoja Elena Flores Gual, fiskalinė politika pirmiausia apima išlaidas ir mokesčius, o tai – fundamentalūs politiniai sprendimai. Dėl to būtina tai taikliau pritaikyti, kad būtų skatinami skaitmeninės ir žaliosios transformacijos procesai.
Europos profesinių sąjungų konfederacija, kurios narė yra Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, pažymi, kad skaitmeninė ir žalioji pertvarka ne tik neišvengiamai pakeis ekonomikas, darbo vietas, bet ir pareikalaus didžiulių lėšų. Nors profesinės sąjungos šiuos pokyčius mato kaip reikalingus ir jiems pritaria, svarbu pakankamai dėmesio skirti socialinei pertvarkų pusei. Teisinga pertvarka turi būti paremta adekvačiu finansavimu, o tam reikia permainų fiskalinėje ir ekonominėje politikoje. Dabartinis ES Teisingos pertvarkos fondas, į kurią dėl šio klausimo žvelgiama pirmiausia, aiškiai nėra pakankamas. Vėlgi – tam reikia sukaupti daugiau išteklių bei pakankamai investuoti į svarbias į esmines ir perspektyvias sritis. To poreikis plačiai suvokiamas – dėl to kaip tik vyksta konsultacijos dėl ES ekonominės valdysenos peržiūros (LPSK taip pat jose dalyvavo).
Baigti koncentruotis į BVP augimą
Profesinės sąjungos daug metų ragina didinti investicijas į viešąjį sektorių bei gerinti viešųjų paslaugų kokybę ir prieinamumą. Per ankstesnę krizę jis daug kur stipriai finansiškai nukraujavo, kas sumažino mūsų visuomenių ir ekonomikų atsparumą sukrėtimams. Privatus sektorius, kurio esmė – pelnas, dažnai nebus linkęs žvelgti toliau nei trumpalaikės finansinės naudos siekis. Tam reikia stipraus ir gerai finansuojamo viešojo sektoriaus.
Čia dažnai susiduriame su atsakymu, kad „nėra pinigų“.
Vis tik Europos profesinės sąjungos įsitikinusios, kad kalčiausias ne lėšų trūkumas, o nepalanki sistema. Būtent dėl to Europos profesinės sąjungos pasisako už ES ekonominės valdysenos pertvarką. Tas menkai pagrįstas koncentravimasis į bendrąjį vidaus produktą kaip esminį pažangos rodiklį, nepasiteisina. Dažnai tai neatspindi realios gyvenimo kokybės šalyse narėse. Taip pat daug valstybių, norinčių rimtai investuoti į viešąjį sektorių sprendžiant socialines, ekonomines ar aplinkosaugines problemas, stabdo teoriniai deficito ir skolos skaičiukai. Tokia padėtis veda į akligatvį.
Priminsiu, kad ES sutartyse įtvirtinta, kad valstybių deficitas būtų iki 3 proc. nuo BVP, o skola – ne daugiau nei 60 proc. nuo BVP. Visgi Europos profesinės sąjungos siūlo peržiūrėti Stabilumo ir augimo paktą bei baigti taip koncentruotis į BVP ir jo santykį su deficitu ir skola (yra kur kas racionalesnių rodiklių!). Taip pat rekomenduoja išlaikyti dėl pandemijos laikinai sustabdytą, bet jau 2023 m. vėl įsigaliosiančią bendrąją nukrypti leidžiančią nuostatą („general escape clause“).
Kaip diskusijoje apie tvarius finansus teigė Nobelio ekonomikos premijos laureatas Joseph Stiglitz, jei yra per didelis skolos/ BVP santykis, teisingas atsakas nėra griežto taupymo priemonės, kas, tiesa, mažintų skolą, deficitą, bet kartu smaugtų ekonomiką. Geriau didinti vardiklius tiesiog keliant ekonomiką. O tam reikalingos investicijos į inovatyvius ar „problemas sprendžiančius“ sektorius. Anot jo, po II-ojo pasaulinio karo panašią situaciją JAV prezidentas Eisenhower sprendė skiriant daug investicijų į infrastruktūrą, išsilavinimą, tyrimus, o ne gniaužiant pinigus. Taip skolos/ BVP santykis nukrito 2/3 per palyginti trumpą laiką. Pasak J. Stiglitz, dabartinė sistema ignoruoja, ar pinigai leidžiami vartojimui, ar investicijoms. Jo klausimas toks pats kaip profesinių sąjungų – kodėl būtinosios investicijos, sprendžiančios didžiuosius iššūkius, negali būti išimtis ir tiesiog neįskaičiuojamos į statistiką?
Profesorė Vivien Schmidt, besispecializuojanti Europos studijose, laikosi panašios nuomonės: jei būtų investuojama į augimą skatinančias sritis, jos natūraliai vėliau pagerintų situaciją, o ne didintų deficitą ar valstybių skolą.
Profesinės sąjungos laikosi nuomonės, kad tvari plėtra turėtų tapti naujos ES ekonomikos valdysenos šerdimi ir būti glaudžiai susieta su Žaliuoju kursu. Kuo didesnis užimtumas, gerėjančios gyvenimo ir darbo sąlygos, aukštos kokybės paslaugos bei aukštas viešųjų investicijų lygis turėtų būti ES ekonominės ir fiskalinės politikos centre. LPSK nuomone, prie Europos gerovės kėlimo prisidėtų tinkamai įgyvendinami jau turimi įrankiai. Pirmiausia – Europos socialinių teisių ramstis ir jo Veiksmų planas, taip pat – Europos semestras. Deja, daug kur šios priemonės primena daugiau formalumą, o ne tinkamiausių politinių sprendimų paiešką. Lietuvoje taip pat. Vis tik svarbu ne tik atlaisvinti taisykles šalims narėms, kad jos galėtų laisviau investuoti tiek, kiek mato, kad reikia. Kaip minėta – reikia sutelkti pakankamai išteklių.
Mokesčiai ir „mokesčių rojai“
Tinkamas įmonių apmokestinimas turėtų atsidurti ES dėmesio centre telkiant nuosavus resursus bendriems iššūkiams. Dėl to manome, kad Direktyvos dėl minimalaus mokesčių tarifo tarptautinėms korporacijoms ir priemonių kovoti su fiktyviomis kompanijomis pasiūlymas yra žingsnis teisinga linkme. Bendras korporacijų apmokestinimo 15 proc. tarifas prisidėtų atliepiant paplitusią didžiųjų kompanijų mokesčių vengimo problemą, pelno perkėlimą į „mokesčių rojus“ ir pavojingą tendenciją dėl mokesčių „lenktynių žemyn“. Vis tik profesinės sąjungos kviestų taikyti dar didesnį tarifą (25% ir mokant pagal globalų kompanijos pelną bei paskirstant į tuos kraštus, kur iš tiesų užsiimama verslu, o ne kur struktūrizuojamos pajamos). Dėl to manome, kad balandžio 5 d. Lenkijos sprendimas vetuoti šį EK direktyvos pasiūlymą – itin žalingas.
Šis klausimas profesinėms sąjungoms tiesiogiai aktualus dėl darbuotojų teisių. Nepamirškime, kad pastarieji moka dvigubą kainą dėl verslo mokesčių vengimo ar taisyklių apėjimo: mažesni viešieji biudžetai reiškia prastesnės kokybės viešąsias paslaugas ir socialinę apsaugą, be to, sveikų kompanijų pelnų srautai, nukreipti į „mokesčių rojus“, apriboja bendrus atlyginimų lygius. Taip pat tokia padėtis kenkia sąžiningai dirbantiems verslams, kas „sargdina“ ekonomikas ir žemina darbo bei gyvenimo standartus.
LPSK požiūriu, viena iš galinčių padėti priemonių galėtų būti tokia, kad, įrodžius netinkamas praktikas, įmonės (bent tam tikrą nustatytą laiką) negalėtų dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, pretenduoti į įvairias valstybines subsidijas, dotacijas bei tikėtis kitokios paramos iš valstybės biudžeto ar atitinkamų ES fondų.
Nors ši problema matoma jau seniai, ją užkardyti ir papildyti biudžetus didesniais mokesčiais nėra paprasta. Čia reikalingas solidarumas tarp valstybių (juk kai kurioms tokia situacija pelninga) – ir ne tik Europos. Taip pat telkiant lėšas esminiams iššūkiams finansuoti galėtų būti naudingas ir tinkamas turto mokestis; gerai pasvertas skaitmeninis mokestis; visose šalyse reikėtų įvesti finansinių sandorių mokestį kaip atsaką spekuliatyviems srautams; būtų naudinga geriau prižiūrėti vyriausybės fondų valdymą; ne mažiau svarbu – užtikrinti tinkamą pranešėjų, kurie yra esminiai atskleidžiant mokesčių vengimą ir korupciją, apsaugą.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė, Europos profesinių sąjungų konfederacijos Vykdomojo komiteto narė Inga Ruginienė.
