Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojų profesinei sąjungai šiemet – 30.
Kaip įkurta pirmoji žiniasklaidos Nepriklausomoje Lietuvoje profesinė sąjunga, pasakoja viena jos steigėjų ir pirmoji vadovė Diana Vipartienė. Sako, buvo nedrąsu, nes niekas nežinojo, nuo ko pradėti, o apie kolektyvinę sutartį išvis niekas nebuvo girdėję. Surašyti ją buvo tikras iššūkis.
Tačiau dabar, anot D. Vipartienės, dėl profsąjungos dialogą laimi abi pusės – ir darbuotojai, ir darbdavys. Nemažai tuomečių profesinės sąjungos kūrimo entuziastų LRT tebedirba iki šiol.
– Ponia Vipartiene, apie viską nuo pradžių.
– Turbūt gimimas ir yra įdomiausia, nes nieko panašaus tada nebuvo. Buvo eilinės sovietinės profsąjungos, kurių visas darbas buvo dalyti talonus kavai, baldams, kilimams. Kas buvo labiau pasiturintis galėjo gauti taloną lengvajam automobiliui. Bet tokių darbuotojų buvo vienetai. Tai ir visas profsąjungos darbas. Dabar skamba kaip anekdotas.
Visur figūravo socialistinis lenktyniavimas. Prisimenu susirinkimus, kuriuos organizuodavo vadovybė, juose kalbėdavo profsąjungos pirmininkas.
Bet mes visi juokdavomės, nes tema visada buvo viena – socialistinio lenktyniavimo rezultatai. Kuo čia dėta profsąjunga?
– Kodėl juokdavotės? Socialistinis lenktyniavimas skamba rimtai.
– Dirbdama laidų jaunimui redaktore daug važinėjau po Lietuvą. Buvo be galo daug komandiruočių – nuo kolūkių, fabrikų iki aukštųjų mokyklų. Daug susitikimų ir visur jaunimas entuziastingai nusiteikęs ką nors keisti. Kartą kultūros namų salėje susirinko labai šviesūs žmonės, jie jau buvo girdėję apie darbuotojų atstovus Vakaruose. O mūsų profsąjungų centras buvo Maskva. Ir taip besėdint neoficialiai jie pradėjo dėstyti savo svajones. Kalbėjo apie susikirtimus su vadovybe, atlyginimų neteisybę. Grįžusi redakcijoje viską papasakojau.
Bet netrukus – Sausio 13-oji. LTV (tuometis Lietuvos radijo ir televizijos komitetas) okupuota. O kai grįžome į savo pastatą, pradėjome lyg juokaudami, lyg rimtai sakyti, kad gyvensime jau kitaip. Knietėjo organizuotis naujai. Mus jau pradėjo pasiekti žinios iš Skandinavijos, kur profsąjungos – kaip kumštis. Ten būti profsąjungos nariu – garbė. Pas mus sovietiniais laikais visi priklausė profsąjungai. Niekas net neklausdavo, nori ar ne. Gal tik kokie penki darbuotojai nebuvo nariai.
Ir štai vieną rytą nutarėme pabandyti kurti profsąjungą, bet dar nelabai įsivaizduodami, kas tai bus. Tik žinojome, kad socialistinio lenktyniavimo, ačiū Dievui, tikrai nebus. Staiga man skambutis. Sako, ruoškitės. Jus ir dar grupelę kitų jaunų žmonių Danijos parlamentas kviečia į Kopenhagą. Kalbėsimės apie profsąjungas. Delegacijos vadovas buvo dabar žinomas politikas Vytenis Povilas Andriukaitis. Jis buvo labai didelis naujųjų profesinių sąjungų entuziastas.
Nusileidžia lėktuvas. Mes tokie sutrikę iš tų sovietinių laikų, kaip čia dabar elgtis. Nuveža mus į Profsąjungų švietimo namus – tai mums irgi buvo nauja – ir sako: rytoj pradėsime seminarus, kaip įdomiai pradėti profsąjungos darbus.
– Ir išmokė?
– Ten susiformavo tvirtas ryžtas, kad kai grįšiu, visi susirinksime ir jau žinosime, nuo ko pradėti. O nuo ko pradėti?
Lietuvoje netrukus pasirodė Kolektyvinių sutarčių įstatymas. Bet visur reikia entuziastų. Jeigu tik šiaip – nieko neišeina. Galvojau, kaip kurti profsąjungą, kai mes net įformintos jos neturime.
Sukviečiame žmones, atėjo 200! Visi laukė ko nors naujo. Iš tribūnos papasakojau apie Daniją. Natūraliai iškilo mintis, kurti profsąjungą, be jokių protokolų. Žiūriu, visi balsuoja, kad tikrai reikia – rankų miškas salėje.
Į pirmininkus buvo du kandidatai: Darius Bulovas, pranešėjas, lietuvių kalbos žinovas, labai puikus kolega, ir aš. Vienbalsiai išrinko mane, net nepatogu.
Pasimečiau ir sakau: žinot ką? Dabar kursime kolektyvinę sutartį. Sakau, žinot, kas tai yra? Tai kolektyvo darbo santykių Konstitucija. Buvau išmokusi tą pasakyti. Išrinkome tarybą. Visi entuziastai į ją papuolė.
– Kas buvo tas branduolys?
– Operatorius Jonas Gurskas. Kino operatorius Romas Baranauskas, „Panoramos“ žurnalistė Virginija Motiejūnienė. Iš orkestro Algis Uškevičius. Iš radijo Regina Montvilienė. Taip pat Renata Valiuškevičienė, Jolanta Stripeikienė.
– Ir viskas, profsąjunga įkurta?
– Bepigu man buvo salėje kalbėti – kalbų apie kolektyvinę sutartį užuomazga buvo jau po kelionės į Daniją. Man jau ten toptelėjo: kai įkursime profsąjungą, tai bus pirmoji ir vienintelė žiniasklaidos profesinė sąjunga Lietuvoje.
Įdomu buvo. Danijoje susipažinau su BBC profsąjungos pirmininku. Sako, mes jums atsiųsime kolektyvinės sutarties pavyzdį, bet pirmiau jūs mums atsiųskite nors planelį, ką planuojate į sutartį įdėti.
Ir štai susikūrėme oficialiai, pasivadinome LRT Kūrybinių darbuotojų susivienijimu. Maždaug po metų įregistruota LRT techninių darbuotojų profsąjunga (pirmininkas A.Kandrotas), o 2012 m. abi reorganizuojamos į LRT darbuotojų profesinę sąjungą (pirmininkas Juozas Neverauskas). Kolektyvinė sutartis iš karto buvo bendra.
Pradėjome ją rašyti, o minčių tik tiek, kiek atsivežiau iš Danijos – ten baisiai stropiai viską rašiausi. Ir surašėme lapelį.
– Kas jame buvo?
– Darbo sutartis, uždarbis. Šitie dalykai buvo pagrindiniai. Aišku, apie kokius viršvalandžius ar pan. dar niekas tada nekalbėjo. Bet tai, ką surašėme, kirtosi su buvusiu socialistiniu lenktyniavimu. Į kolektyvinę sutartį įtraukėme darbo krūvį, atostogas, galimybę mokytis, persikvalifikuoti. Jau tada ėmė bręsti klausimai: o kas, jeigu bus panaikintas etatas? Kad žmogus neišeitų į gatvę, reikia numatyti kitų galimybių.
Žmonės pasitikėjo LRT Kūrybinių darbuotojų susivienijimu. Jo nariais tapo iki 90 proc. darbuotojų.
O tą neva kolektyvinę sutartį, tą lapelį, nusiuntėme BBC. Tai buvo juokas, labai primityvu. O dar ir reikėjo išversti į anglų kalbą. Kai prisimenu, kaip jie tą lapelį recenzavo… Šitaip gražiai atrašė – jūs tik toliau darykite, mes jus sveikiname.
Dabar kolektyvinėje sutartyje viskas numatyta, visi socialiniai klausimai, įvairi rūpyba ligų atveju.
– D. Vipartiene, kokia profsąjungos nauda?
– Jeigu paklaustumėte eilinio profsąjungos nario, kas jam labiausiai įstrigę, jis turbūt tikrai tik patrauks pečiais. Įstatytus, kolektyvinę sutartį žmonės paskaito, tik kai problema.
Pasakysiu taip: kolektyvinė sutartis – tai ne tik darbo santykių Konstitucija, bet ir profsąjungos ir įstaigos vadovybės dialogas. O dialogą visada laimi abu partneriai. Ir kai yra sutartis, paprastai nebūna jokių streikų, nieko. Rimtai noriu paakinti žmonės – paskaitykite sutartį.
Be to, LRT profsąjunga yra tarptautinių organizacijų narė, tai irgi nauda. Papasakosiu pavyzdį. Vienu metu, maždaug prieš porą dešimtmečių, „Panoramoje“ grėsė streikas –apkarpytas biudžetas, planuota panaikinti darbo sutartis, palikti tik autorines. Kreipėmės į tarptautinę kūrybinių darbuotojų profsąjungą UNI MEI, kurios narė esame. Žinote, kas nutiko? Į Lietuvą atvažiavo UNI MEI generalinis sekretorius, surengė išvažiuojamąjį posėdį čia. Buvo didelis laimėjimas – tada iškovojome, kad darbo sutartys liktų. Jos apėmė minimalią algą. Bet kitos garantijos buvo kolektyvinėje sutartyje.
– Ir štai – jubiliejus, 30 m. Koks jausmas? Juk jeigu nebūtų buvę entuziastų…
– Nieko nebūtų buvę. Viskas priklauso nuo žmogaus. O tie, kas sako, kad profsąjunga nereikalinga, kad tai sovietinis reliktas, tai tik parodo savo tamsumą ir neišmanymą. Tiesiog kiekvienas turėtų perskaityti kolektyvinę sutartį, žinoti, kas joje, ir jeigu atrodo, kad ko nors trūksta ar kas negerai, ateiti ir pasakyti. Gal tai galimybė pagerinti darbo sąlygas sau ir kitiems? Juk sutartis – ne iš lubų, darbuotojai sunešė savo idėjas, po pusdienį aiškindavo savo darbo specifiką ir sunkumus, kodėl turėtų būti daugiau poilsio ar nenubrauktas honoraras.
Be to, profsąjunga dirba su advokatu. Nerijus Kasiliauskas – vienas geriausių darbo teisės specialistų Lietuvoje. Jis gali patarti ir profsąjungos nariams.
O netrukus rinksime profsąjungos pirmininką – irgi naujos galimybės.
Aš pati perėjau ugnį, druską, ir vandenį. Bet labai malonu viską prisiminti, ne be reikalo viskas buvo.
– Keičiasi kartos, ar ir profsąjunga turėtų keistis?
– Man atrodo, profsąjunga nėra sustabarėjusi. O jaunimas, jeigu kas guli ant širdies, lai ateina – išspręsime. Skandinavų patirtis rodo, kad profesinės sąjungos nenunyks, socialiniai klausimai ten aukštumoje. Jeigu nunyks, tai tik per žmonių tamsumą ir kvailumą.
Dianą Vipartienę kalbino Irma Janauskaitė