Spalio 5-oji – Tarptautinė mokytojų diena, minima UNESCO iniciatyva. Supažindiname Jus su  Lina Dijokiene, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, dėstančia mokiniams nuo penktos iki aštuntos klasės Telšių „Ateities“ progimnazijoje.

Mokytojo profesija, turbūt, kaip nė viena kita, labiausiai yra aptarinėjama ir visi žino, kas yra mokytojas. Bet vis dėlto, kas pačiai yra mokytojas?

Tikrai, turbūt retas šiandien nežino, koks turėtų būti mokytojas, kas mokytojui galima, kas ne, daugelis turi savo nuomonę apie tai, kaip turėtų dirbti mokytojai, na, ir dar, žinoma, nemaža visuomenės dalis yra įsitikinusi, jog mokytojai per mažai dirba, per mažai išmano, yra per seni, per mažai technologiški, per mažai myli/prižiūri vaikus, per daug kelia reikalavimų, yra per daug/per mažai griežti ir pan.

Neslėpsiu, buvo laikas, kad tokie komentarai (jų ypač padaugėja viešojoje erdvėje, kai mokytojai prisimena savo teises arba ima reikalauti didesnio atlygio už darbą) labai žeidė. Dabar jau kuris laikas tik kelia šypseną…

Taigi kas man pačiai yra mokytojas? Žinoma, atsakymą tarsi sufleruoja pats profesiją apibrėžiantis žodis: mokytojas moko. Tuomet mokytojais būname visi iki vieno:  juk visiems per gyvenimą tenka kažką kažko pamokyti: ar kaip vaikui batą užsirišti, ar jaunam kolegai, atėjusiam į naują darbovietę, patarti, nuo ko pradėti, ar galų gale – močiutę anūkas  pamoko, kaip išmaniuoju telefonu pasidaryti foto…

Todėl nūdien ir mokytojo profesijos esmė keičiasi. Mokytojas šiandien – tai žmogus, kuris padeda vaikui augti: nuo lopšelio iki gimnazijos suolo. Kiekvienam savaip: vienus padrąsindamas, kitus paragindamas, tretiems – paduodamas ranką ar apdovanodamas šypsniu, kai labiausiai jo reikia. Dalindamasis ne tiek savo žiniomis (jų, be abejo, reikia), kiek gyvenimo patirtimi, kantriai formuodamas būtinus gyvenimui įgūdžius, palydėdamas į kelią ar bent parodydamas kryptį, kur jaunam žmogui reikia surasti save. Taigi mokytojo misija – be galo svarbi, gal todėl tiek daug lūkesčių šios profesijos žmonėms sukrauna visuomenė.

Koks buvo pačios kelias į pedagogiką (vaikystė svajonė, atsitiktinumas)?

Nebuvo taip, kad nuo vaikystės būčiau svajojusi tapti mokytoja. Tų norų, kuo būti, būta pačių įvairiausių ir keisčiausių, tačiau visada labai patiko rašyti, mėgau ir tebemėgstu kurti tekstą, o be knygos vaikystėje neįsivaizduodavau nė dienos. Todėl po vidurinės mokyklos baigimo dairiausi universiteto, kur būtų galima studijuoti lietuvių kalbą. Aplinkybės taip susiklostė, kad mokiausi to, kas buvo man asmeniškai labai įdomu: ne tik lietuvių kalbos ir literatūros, bet ir tuomet dar naujovės – etnologijos. Literatūrologijos magistro studijos sutapo su darbo mokykloje pradžia. Taigi nuo to laiko tebedirbu toje pat mokykloje iki dabar. Gimtosios kalbos vaikus mokau jau 24 metus.

Tiesa, vienas bandymas mokykloje pabūti mokytoja buvo. Taip jau nutiko, kad viena iš mano lietuvių kalbos mokytojų pasiūlė man, tuomet gal kokiai devintokei ar dešimtokei, pabandyti – vienai penktokėlių klasei vesti literatūros pamoką. Kaip dabar pamenu – kalbėjom apie V. Krėvės „Antanuko rytą“. Detalių jau atmintis nebeišsaugojo iš mano tos pirmosios gyvenime pamokos, tačiau viena tikrai išliko: buvo keista ir savotiškai malonu girdėti kreipinį: „Mokytoja…“.  Matyt, pasąmonėje užstrigo, tad dabar kasdien išgirstu po keliasdešimt kartų tą žodį J.

Panaikinus Pedagoginį universitetą, turbūt, pasikeitė ir mokytojų rengimas. Kaip įgyjama mokytojo specialybė? Kiek girdisi iš informacinio fono, tai nėra labai populiari profesija. Ar iš tiesų?

Mokytojų bendruomenė išgyvena nesibaigiančių pokyčių metą jau turbūt keli dešimtmečiai. Tarp tų permainų – ir mokytojų rengimas. Buvo laikai, kai mokytoju galėjai tapti baigęs ne tik Pedagoginį universitetą. Tiksliau – gauti diplomą, nes buvo metas, kada šalies mokyklose, išgyvenusiose mokinių skaičiaus mažėjimą, įvairias pertvarkas, mokytojų buvo užtektinai, o kasmet pedagoginių specialybių diplomus gaudavo šimtai jaunų žmonių, niekada nė neketinusių eiti dirbti į mokyklą. Nes ir tikslas tų jaunuolių buvo paprastas – aukštojo mokslo diplomas.

Ilgainiui turime kitą situaciją: kai kurių specialybių mokytojų ima stigti, šiandieninėje mokykloje iššūkių, reikalavimų ir problemų tiek, kad vyresni mokytojai (ir ne tik vyresni) nebeatlaiko krūvio ir palieka darbą, o jų pakeisti nebėra kam. Pedagoginės studijos jau kuris laikas labai nepopuliarios, ypač mažai tėra norinčių tapti matematikos, fizikos, chemijos mokytojais.

Todėl pasigirsta įdomių iniciatyvų – mokyklose įdarbinti neturinčius pedagoginio išsilavinimo arba imama raginti stalčiuose susirasti jau gal kieno ir užmirštus diplomus ir ateiti į mokyklą dirbti…

O signalų, kad mūsų mokyklose dirbti nesaldu, oi kaip nesaldu, kasmet vis gausėja. Štai, pavyzdžiui, vien šiemet palikti mokyklas susiruošė tiek pensinio amžiaus mokytojų, kad numatytų jų išeitinėms išmokoms pinigėlių pritrūko – pasirodo, jog reikėtų jų keliskart daugiau nei buvo numatyta biudžete. Nors Vyriausybė, baimindamasi, jog pernelyg daug pensinio amžiaus mokytojų vienu ypu paliks mokyklas, išeitinių fondo nebepadidino, kiek buvo poreikio, tačiau tai didelės dalies susiruošusių išeiti žmonių nebesustabdė.

Kokių savybių reikia mokytojui?

Turbūt lengviau būtų pasakyti, kokių savybių nereikia… J. Šiandienos visuomenė kelia labai daug reikalavimų mokyklai, mokytojui, tad tų savybių prirašytume gal net kokį puslapį…

Dar tik prieš kelerius metus sakiau, kad be kūrybiškumo, inovatoriškumo, IT technologijų bei savo dėstomo dalyko išmanymo, psichologijos pradmenų, mokytojas turi turėti dvi savybes: būti (už)jaučiantis ir turintis gerą humoro jausmą. Ir dabar galiu patvirtinti, kad būtent šios savybės labai padeda mokyklos kasdienybėje užmegzti ir palaikyti nuoširdžius ir pagarbius santykius su vaikais. Ir, žinoma, kas ne mažiau svarbu – su kolegomis.

Tačiau pastarieji pandemijos metai į būtinų mūsų darbui savybių bagažą įrėžė dar ne vieną būtinybę: surasti savyje drąsos peržengti savo vidines baimes, įsitikinimus, iki neįsivaizduojamų platumų išplėsti pedagoginės kantrybės ribas, galų gale – sutelkti fizines ir psichines galias, neprarasti optimizmo ir pozityvumo. Kalbu apie tikru išbandymu pedagoginei bendruomenei tapusį nuotolinį mokymą, kai dar 2020 metų kovą vos per savaitę kitą reikėjo visą ugdymą perkelti į skaitmeninę erdvę, patiems labai daug ko išmokti, tuo pačiu sutelkiant, padrąsinant, padedant į tokį mokymą įžengti ir savo mokiniams.

Be to, esu įsitikinusi, jog mokytojai turi būti pilietiškai aktyvūs, sąmoningi, drąsiai išsakantys savo poziciją ir nevengiantys pakovoti už savo teises. Juk tik tokie žmonės gali ugdyti pilietiškai aktyvią ir sąmoningą jaunąją kartą.

Kaip keičiasi (jeigu keičiasi) mokytojo darbas?

Kiek pamenu, pokyčiai visada lydi mokyklą ir mokytojus. Nors tebeturime tuos pačius pastatus, tas pačias klases, kai kur net kelis dešimtmečius tebetarnaujančius mokyklinius baldus, tai turbūt tik tiek ir tėra nepakitę. Keičiasi viskas: pradedant dalykų programomis, kintančiais egzaminais ar vaikų žinių patikrinimais, augančiais reikalavimais mokytojams, baigiant vis modernėjančia mokyklų baze. Žinoma, per lėtai, norėtųsi greičiau ir visko daugiau: naujesnių kompiuterių, modernesnių išmaniųjų lentų, sparčiau kuriamo kokybiško skaitmeninio ugdymo turinio.

Suprantama, kad keičiasi ir mokytojo darbas – auga tėvų ir vaikų spaudimas  moderninti, technologizuoti ugdymą. Tai ne visiems mokytojams paprasta, reikia laiko įgyti, įsisavinti įgūdžius.

Kita vertus, toks ugdymo šuoliavimas paskui technologines naujoves, pastebiu, ne visada teigiamai veikia: prastėja vaikų raštingumas, menksta noras ir įgūdžiai kantriai ir susikaupus atlikti darbą iki galo, norima labai greito rezultato, nors įdedama mažai darbo. Apskritai, neretai į ugdymą pradedama žiūrėti kaip į smagią veiklą, nors iš tiesų mokymasis – ilgas ir sudėtingas, nelengvas procesas.

Kokios mokytojų nuotaikos pastaruoju metu?

Labai viliuosi, kad bent šiomis dienomis, pasitinkant profesinę šventę, mano kolegų – mokytojų nuotaikos šventiškos.

Nors, kaip mėgstame pajuokauti, politikai ir visuomenė apie mokyklą ir mokytojus gerų ir gražių žodžių negaili tik dvi dienas per metus: Rugsėjo pirmąją ir per Mokytojų dieną. Kitu laiku dažniau girdime apie kylančius naujus reikalavimus, papildomas funkcijas, pretenzijas ir kaltinimus.  Su kiekvienu nauju sukrėtimu ar  iššūkiu visuomenėje daugėja pareigų mokytojams: pastarieji metai tai ypač skausmingai atskleidė. Paskelbė karantiną – mokymą perkėlė į nuotolį. Laimei, didžioji mokytojų dalis greitai persiorientavo, prisitaikė, patobulino savo IT įgūdžius, bet ne visiems tai pasisekė greitai ar be pasekmių sveikatai.

Dabar – nauji išbandymai: kai kur mokytojai tampa mokinių testuotojais, daugelis jau patyrėme ir vadinamojo hibridinio mokymo „malonumus“, kai vienu metu tenka dalį mokinių mokyti klasėje, tuo pat metu su kita dalimi bendrauti nuotoliu, transliuojant pamoką. Tai nežmoniškai sekina mokytojus, juolab kad dar visai neseniai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovai nė nenorėjo pripažinti, jog toks mokymas – tai ir papildomas darbas, už kurį dera papildomai ir sumokėti.

Ramybės ir užtikrintumo neprideda ir dabartinė pandeminė situacija mūsų mokyklose ir vaikų darželiuose. Kol laukiama, kad didžioji dalis šalies vaikų natūraliu būdu įgaus imunitetą Covid-19 virusui, mokytojai ir kiti švietimo įstaigose dirbantys darbuotojai atsidūrė tiesioginėje akistatoje su virusu. Anokia paslaptis: testuoti vaikų dalis tėvų nesutinka, net ir esant akivaizdiems ligos požymiams…

Taigi telieka pasikliauti, kad pedagogų bendruomenei išgyventi padės skiepai. O kur dar baimė dėl savo artimųjų, tėvų ir pan.

Visų pašnekovų klausiame apie juokingas ar kuriozines situacijas darbe. Mokytojams tokių, turbūt, nutinka kasdien, bet vis dėlto, gal yra itin įsirėžusių į atmintį?

Išties įvairių juokingų nutikimų būna nemažai. Kurioziškų situacijų, iš kurių telieka tik pasijuokti, gana daug atnešė nuotolinis mokymas, persikėlęs tiek į mokinių, tiek ir į mokytojų namus: pasitaiko, kad laiku ir ne vietoje neužtildomas mikrofonas atskleidžia, kokiu „mokymusi“ užsiima vaikai, nuotolinio tautosaka jau tapo įvairios istorijos apie interneto trikdžius, kamerų gedimus ir pan.

Bet į atmintį gal labiau įsirėžia ne juokingi, o labai jautrūs, skaudžius išgyvenimus atnešę įvykiai: auklėtinių ligos, kiti sukrėtimai. Jie ir suburia kolektyvus, ir daug ko išmoko – ypač vertinti bendrystę ir laiką, praleistą kartu.

Ko palinkėtumėte sau ir savo kolegoms profesinės dienos proga?

Norėčiau palinkėti, kad užsisukę kasdienos darbuose ir pareigose, neužmirštumėte mylėti savęs, paliktumėte laiko sau ir savo šeimoms, savo pomėgiams, pasirūpintumėte savo sveikata. Linkiu būti drąsiems, ryžtingiems, profesiškai aktyviems, tikėti savimi, o visuomenė, manau, galų gale supras ir tinkamai įvertins sudėtingą mūsų – Mokytojų darbą.

Lina Dijokienė yra Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos Telšių rajono susivienijimo pirmininkė

Nuotr. apačioje: rudeninė LŠMPS Telšių r. susivienijimo aktyvo išvyka į Akmenės kraštą