Kovo 21-oji – Tarptautinė lėlininkų diena. Tai – profesinė lėlių teatrų darbuotojų šventė. Su šia gan egzotiška lėlininko profesija supažindiname pristatydami Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorę Indrę Storpirštienę.

Ką veikia lėlininkas, sužinojome tik teatre

Stojant į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) buvo renkamas aktorių kursas su lėlininko specializacija. Besimokant akademijoje buvome vadinami lėlininkais, tačiau kas tai yra, niekas taip ir nežinojo. Bakalauro metais mokėmės visų disciplinų kaip dramos aktoriai, nuoseklios specializacijos, kaip valdyti skirtingas lėles, jas gaminti ar dirbti su objektais, mes neturėjome. Kas gi tas aktorius lėlininkas, mums patiems buvo klausimas.

Ketvirtame kurse statėme šešėlių teatro spektaklį, tačiau kūrybos ten buvo mažai. Tik vėliau, jau dirbant teatre, keliaujant po kitas šalis ir stebint lėlių teatro pasirodymus, atsivėrė magiškas  šešėlių, objektų ir lėlių pasaulis bei paaiškėjo, kokie smagūs kūrybiniai klodai jame slypi. Su teatru „Lėlė“ vykdavome į lėlininkų festivalius, dalyvaudavome kūrybinėse dirbtuvėse, ten ir užgimė tikroji meilė lėlių teatrui.

Ketvirtajame kurse su režisieriumi Vitalijumi Mazūru statėme spektaklį „Privati valda“, ten pradėjome mokytis dirbti su kaukėmis. Kursiokui Simonui Storpirščiui teko didžiulė kaukė, kurioje vos pavykdavo pajudėti, o dar reikėjo su ja vaidinti, kalbėti…  Kitiems kursiokams teko mažesnės kaukės, tačiau patirties neturėjome, kaip su jomis vaidinti, todėl prakaitavom ir mokėmės vietoje. Aš vaidinau Elenytę, tad mano patirtis buvo kitokia, man teko mažas, gyvas aviniukas, kurį nešiodavau ant rankų (nesu už gyvus gyvūnus scenoje, tačiau toks buvo režisieriaus sprendimas).

Esu už daug ką dėkinga savo Alma Mater, akademijoje mokytis buvo smagu, tačiau turiu pripažinti,  kad į kelią mus išleido tiesiog kaip aktorius, mokymasis lėlininko amato prasidėjo teatre. Mūsų kursas (vadovai – Algirdas Latėnas ir Gediminas Storpirštis) buvo pakviestas į skirtingus teatrus: „Jaunimo teatrą“ , Vilniaus teatrą „Lėlė“, Kauno „Lėlių teatrą“, štai ten ir prasidėjo tikrieji mokslai. Aš su dalimi savo kursiokų jau daugiau nei 10 metų dirbu Vilniaus teatre „Lėlė“.

Kaip Elenytės broliukas-aviniukas pavirto piktu avinu

Lėlininko darbas yra sudėtingas. Jis reikalauja visų aktorinių gebėjimų ir šiek tiek daugiau: reikia  tikslumo norint, kad lėlė veiktų įtaigiai. Tai – koncentracijos, koordinacijos ir ilgų repeticijų reikalaujantis darbas, taip pat reikia išmanyti lėlės valdymo techniką. Jeigu dramos aktorius gali personažo vidinį pasaulį perteikti tiesiogiai, tai lėlininkas kuriamą personažą „perleisdamas“ per save turi ištransliuoti dar per lėlę ar objektą. Juolab kiekvienam spektakliui yra kuriamos kitokios lėlės, vienodų jų beveik niekada nebūna, tad kiekvieną kartą aktoriui lėlininkui reikia mokytis dirbti ir valdyti būtent tą lėlę. Animuojant lėlę dažniausiai ją reikia ir įgarsinti, tad stebint vaidinančius kolegas galima matyti, kad pirmiausia pats aktorius įsikūnija į vaidinamą personažą ir taip jis geba tiksliai atgaivinti lėlę ir suteikti jai tam tikrų charakterio savybių.

Juokingos situacijos teatre nutinka, kai įvyksta netikėtumai. Tiesa, tuo metu dažniausiai anaiptol nebūna juokinga. Vieną kartą vaidinant spektaklį „Privati valda“ vietoj mažo aviniuko buvo atvestas didžiulis avinas, kuris buvo piktas ir visai nenorėjo vaidinti, o veikiau – badytis. Aš, vaidindama Elenytę, turėdavau aviniuką nešioti ant rankų, tačiau pamačius didžiulį rėkiantį aviną, kuris buvo pilnas erkių, prieš spektaklį panikavau ir verkiau. Tuo tarpu kurso vyrukai išrinko visas erkes ir nuramino mane, kad jeigu mane avinas pulsiąs, jie pagelbės. Tai taip ir vaidinom: ir juokinga, ir verkt norisi, kai turi išeiti su mažiuku aviniuku rankose, į kurį pavirto broliukas, o tempi įsispyrusį ir rėkiantį aviną, kuris piktas ir nenusiteikęs eiti į sceną.

Juokingai skamba, kai žmonės paklausia, – ką dabar vaidini? Atsakau: dabar vaidinu kėdę, drakulą, žuvį, koją, velnią, laikrodį arba kuriu mašinos detalės monologą. Jeigu dramos aktorių vaidmenų sąrašas įprastesnis, tai lėlininkų – jis kur kas nuotaikingesnis. Tačiau lėlininkas turi būti ir geras aktorius, nes spektakliai įvairūs, ir dažnai aktorius vaidina ne už lėles, o kartu su jomis, tad nuolatos turi  būti geros formos. Kartais, vaidindama gyvam plane tarp objektų, kai aktoriai juos valdo už širmų, pagalvoju sekundėlę: ką aš darau? Kalbu su daiktais, su jais ir pasiginčiju, ir pasijuokiu, o svarbiausia, kad pati patikiu tuo, ką darau, ir pamilstu tas lėles bei personažus.

Teatras – kaip pranašas

Tikra magija vyksta lėlių teatre! Tik labai geruose dramos pastatymuose esu mačius tokį jautrų santykio perteikimą, kokį geba perteikti žmogaus ir lėlės duetas. Tai, ko negali suvaidinti žmogus, tą geba padaryti lėlė, arba žmogaus ir lėlė.

Dirbant su objektais ar lėlėmis kolektyvas turi būti dar labiau susitelkęs, nes bet kam netikėtai gali sulūžti lėlė ar nukristi detalė, tuomet negali nereaguoti, tenka improvizuoti. Pvz., kursioko Šarūno Datenio režisuotame spektaklyje „Kaime nėra wifi“ briedžiui Lukašui įsijautus dažnai nukrenta ragai. Tą pamatau tik aš, nes kiti aktoriai vaidina už širmų, ir žiūrovai. Tad negali apsimesti, kad nepastebi, tenka „apvaidinti“ situaciją, o žiūrovai reaguoja ir juokiasi kartu  net nesuprasdami, ar taip ir turėjo būti, ar tai suimprovizuota vietoje.

Pats įdomiausias man – lėlių ir objektų spektaklis suaugusiems, inspiruotas Ray Bradbury kūrybos, –  „Meteo“ (premjera – 2012 m., deja, jau neberodomas), režisuotas Anos Ivanovos Brašinskajos (Rusija/Suomija). Repeticijos buvo įtemptos, tačiau tame buvo labai daug kūrybiškumo, erdvės fantazavimui, ieškojimui. Žinoma, labai daug kantrybės prireikė visai komandai, nes dirbom daug ir ne visada supratome, ką ir kodėl darom, tačiau taip gimė kūrybiškas, savitas spektaklio pasaulis, kuris veikiant žmogaus ir mini lėlės sintezei gebėdavo sukurti neįprastą tikrovę. Šiame spektaklyje manipuliavome ne tik lėlėmis, bet ir objektais, skysčiais, medžiagomis, faktūromis ir kėlėme klausimą apie žmogaus santykį su Visata ir savimi pačiu.

Šis klausimas, beje, ypač aktualus šiuo laikotarpiu. Tad teatras – kaip pranašas, žengia šiek tiek pirmiau laiko. Teatre viskas įmanoma, tačiau kartu tai – daug laiko, energijos ir atsidavimo reikalaujantis darbas. Ir kasdienybėje romantikos mažai, veikiau – dulkėti drabužiai, prabėgomis suvalgyti pietūs ir ilgos repeticijos.

Aktorė Indrė Storpirštienė yra profesinės sąjungos „Lietuvos aktorių gildija“ (priklauso Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinei sąjungai) narė

Nuotraukos (iš viršaus): 1, 2, 3 – iš asmeninio archyvo, 4, 5 – Dmitrijaus Matvejevo.