Profesinės sąjungos – raktas į saugų pandemijos krizės įveikimą

Koronavirusas sukūrė precedento neturinčią sveikatos sistemos krizę, sukėlusią pavojų ir Europos vienybės pamatui. Visos Europos profesinės sąjungos COVID-19 krizės akivaizdoje turėjo stengtis, kad apsaugotų darbuotojus ir jų šeimas. O šiuo metu, kai įmonės vėl atnaujina savo veiklą, darbuotojai turi būti tikri, kad jie yra saugūs savo darbo vietose. Ekonomikos atsigavimas yra labai svarbus, tačiau tai negali būti beatodairiškas skubėjimas grįžti į darbą, sukeliant pavojų darbuotojų ir jų artimųjų gyvenimui.

Trečdalis europiečių – bedarbiai

Po pandemijos daugelis žmonių kalba apie „naują normalų principą“, kurį riboja socialinis atstumas ir ilgalaikės apsaugos priemonės. Šis naujasis principas turi būti esminis politinių ir socialinių prioritetų pokyčių variklis Europoje, kurioje per pastaruosius mėnesius darbo neteko milijonai darbuotojų.

Naujausias Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo tyrimas rodo, kad 28 proc. europiečių nuo krizės pradžios visam laikui arba laikinai neteko darbo, beveik 50 proc. teigė, kad jų darbo laikas sumažėjo, o 15 proc. greičiausiai praras darbą per kitus tris mėnesius. Daugiau nei vienam iš penkių europiečių sunku išgyventi nuo algos iki algos, o 27 proc. teigia, kad neturi santaupų, kurios suteiktų tvirtą pagrindą.

Jei žmonės artimiausiu metu negalės grįžti į darbą, nedarbas išaugs iki panašaus lygio, kurį sukėlė 2008 m. finansinė krizė. Tai momentas, kai vyriausybės turi teikti pirmenybę socialinei gerovei ir galiausiai rimtai atsižvelgti į grėsmę mūsų planetai – sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, investuoti į ekologiškas technologijas, rasti naujas, mažiau taršias transporto priemones ir pasirūpinti švariu oru.

Atkūrimo planas

Šiuo metu žmonijai reikia tokio pat ambicingo atsigavimo plano, kaip ir po Antrojo pasaulinio karo. Jis turi užtikrinti, kad tarptautinės įmonės ir turtingi asmenys sąžiningai sumokėtų mokesčius ir tuo būdu finansuotų viešąsias paslaugas bei šias paslaugas teikiančius darbuotojus. Tai turi padėti įgyvendinti Jungtinių Tautų Paryžiaus susitarimą ir tvaraus vystymosi tikslus.

Jis turi sutelkti dideles viešųjų pinigų investicijas pramonės atnaujinimui ir ekologiškai bei socialiai tvariai ekonominei veiklai, taip pat gerovės sistemoms ir socialinei apsaugai stiprinti. Tačiau tai neturi užkrauti naštos nacionaliniams biudžetams suteikiant paskolas su griežtomis sąlygomis, o atvirkščiai – pagaliau sukuriant realias ekonomines ir fiskalines Europos Sąjungos (ES) galimybes investuoti į tokią ateitį, kurioje niekas neliks nuošalyje.

COVID-19 atskleidė, kurie darbuotojai yra iš tikrųjų svarbūs mūsų visuomenei: slaugytojai ir globėjai, transporto darbuotojai, mokytojai, valytojai, žemės ūkio darbininkai ir daugelis kitų, kurie taip ilgai buvo neįvertinti ir per mažai apmokami. Viena iš šios krizės pasekmių turėtų būti ta, kad šie darbuotojai (kurie rizikavo savo gyvenimu dirbdami pandemijos metu) pagaliau gautų tinkamą pripažinimą ir atlygį.

Pažeidžiami darbuotojai

Koronavirusas išryškino Europos kai kurių darbuotojų pažeidžiamumą: platformų ir laikinieji darbuotojai, laisvai samdomi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys. Nereikia ir pasaulinės pandemijos, kad matytume, jog šiems darbuotojams turi būti taikoma tokia pati apsauga kaip ir kitiems. Savarankiška izoliacija nėra galima įdarbinimo platformų darbuotojams, įskaitant vairuotojus ir kurjerius. Šie darbuotojai, bijodami prarasti savo pajamas, negali sau leisti nedarbingumo atostogų.

ES ir jos valstybės narės privalo garantuoti, kad tokie netipiniai darbuotojai ateityje turėtų savo darbą, pajamas ir užtikrintas darbo teises.

COVID-19 neturi būti pasiteisinimas žmogaus teisių pažeidimams, kaip buvo daroma kai kuriose valstybėse narėse.

Paspartintos pastangos

Visoje Europoje – vietos, nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu – profesinės sąjungos ėmėsi pastangų siekdamos apsaugoti visus darbuotojus: ir dirbančius, ir bedarbius, atleistus iš darbo, savarankiškai dirbančius, migrantus, dirbančius nesaugioje aplinkoje, kt.

Niekas neturėtų būti nubaustas dėl atsisakymo dirbti nesaugioje aplinkoje. Darbuotojai turi teisę pasitraukti iš nesaugios darbo vietos arba atsisakyti į ją grįžti su garantuota teisine apsauga nuo atleidimo iš darbo ar kitų sankcijų.

Darbuotojai gyvena įtampoje, nes nacionalinės vyriausybės skubioms pagalboms priemonėms nukentėjusiems darbuotojams skyrė per mažas sumas. O bankininkystės sistemos blokuoja Europos centrinio banko teikiamą paramą, nesuteikiamos paskolų įmonėms ir namų ūkiams, kuriems jų labai reikia.

Neatidėliotinos priemonės turi būti įgyvendintos skubiai, bendradarbiaujant su socialiniais partneriais, o ES ir valstybės narės nustatyti ambicingas ekonomikos atkūrimo strategijas. Dešimtys milijonų darbuotojų jau laukia paramos iš SURE (Europos trumpalaikio darbo paramos schemos). Pagalbos reikia čia ir dabar, ir ji turi būti prieinama siekiant apsaugoti užimtumą po krizės.

Tam turi būti sukurtos nuolatinės priemonės, kad būtų užtikrintos ES galimybės investuoti ir apsaugotų savo piliečius nuo nedarbo, skurdo bei socialinės atskirties.

 

Parengė Jūratė Jasiūnienė pagal Europos profesinių sąjungų konfederacijos generalinio sekretoriaus Luca Visentini publikaciją portale “socialeurope.eu”