Sektorinės kolektyvinės derybos naudingos darbdaviams ir visuomenei

Pagal naujausius statistinius duomenis, kolektyvinės sutartys Lietuvoje „dengia“ mažiau nei 10 proc. darbuotojų (kai Europos Sąjungos vidurkis yra 60 proc.). Po 2007-2008 metų ekonominės krizės Lietuva taip ir liko Europos Sąjungos  sąrašo dugne pagal kolektyvinių sutarčių aprėptį.

Tuo metu Europos šalių su ilgametėmis kolektyvinių derybų tradicijomis patirtis byloja, kad ši darbuotojų ir darbdavių dialogo forma atneša naudos ne tik abiems pusėms, bet ir ekonomikai, bendruomenėms bei visai visuomenei.

Kolektyvinių sutarčių aprėptis Europoje. Šaltinis: eurofound.europa.eu

Tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje, labiausiai paplitusios įmonės lygmens kolektyvinės derybos. Vis dėl to, ekspertai mano, jog efektyvesnės ir tikslingesnės yra sektoriaus lygmeniu vykstančios kolektyvinės derybos.

Štai pagrindinės priežastys, kodėl yra naudinga skatinti sektorines kolektyvines derybas:

1. Derybos sektoriaus lygiu yra profesionalesnės ir ekonomiškesnės: vietoje kiekvienos įmonės ir kiekvienos profesinės sąjungos derybinės grupės, privalančios susitikti kasmet ar kas porą metų, derybas vykdytų patyrę ir kvalifikuoti asmenys, t.y., sektoriaus lygmens derybininkų komandos.

Atskiroms įmonėms nebereikėtų leisti laiko ir lėšų derybų procesui. Vietoje to, šią atsakomybę galima būtų deleguoti atitinkamo sektoriaus darbo grupei. Tai būtų ypač aktualu ir naudinga mažoms bei vidutinio dydžio įmonėms.

2. Kolektyvinės derybos sukuria pasitikėjimo santykį tarp darbdavių ir darbuotojų. Sektorinio lygmens derybų atveju į įtemptas situacijas žiūrima ramiau, taip apsaugant abipusius santykius nuo galimų subjektyvių interpretacijų ir konfliktų.

3. Sektoriniai susitarimai yra būdas nustatyti iš esmės priimtinus standartus konkrečiame sektoriuje, dėl kurių gali būti sunku suderėti įmonės lygmeniu, pavyzdžiui, dėl sąžiningo atlygio ar jo padinimo.

Toks standartas sustiprina socialinius ryšius tarp vadovų ir darbuotojų, kad darbo aplinka būtų dar našesnė ir novatoriška.

Be to, daugelyje sektoriaus lygmens derybinių sistemų yra įtvirtintas socialinės taikos principas, kuris įpareigoja, jog darbuotojai ir profesinės sąjungos susilaikys nuo veiksmų ar streikų organizavimo per visą susitarimo galiojimo laiką (žinoma, jei susitarimų bus laikomasi).

4. Rinkos pokyčiai gali išprovokuoti struktūrinius pokyčius sektoriuje, ir dažnai nutinka taip, jog įmonės krizės metu net neturi pakankamai resursų atleidžiamų darbuotojų išmokoms išmokėti.

Tuo metu kai derybose dalyvauja keli darbdaviai, lengviau spręsti bendrus klausimus, susijusius su įvairiais rinkos svyravimais ir krizėmis.

5. Profesinės sąjungos sąjungos ir darbdaviai dirbdami kartu turi galimybę bendrauti su vyriausybe. Dirbant šiuo trišaliu principu, apjungiant profesinių sąjungų ir darbdavių interesus, lengviau derėtis dėl socialinės ir ekonomikos politikos prioritetų.

Tai ypač aktualu kalbant apie trumpalaikį darbą ir sumažintą savaitės darbo valandų skaičių,  iškreiptą silpnos paklausos ciklą, darbo vietų mažinimą ir dėl to dar silpnesnę paklausą.

6. Svyruojanti ekonomika patiria silpnesnį ir trumpesnį augimo ciklą, dėl kurio atsiranda didelis atotrūkis tarp mažiausiai ir daugiausiai uždirbančių namų ūkių.

Auganti nelygybė taip pat stabdo investicijas į žmogiškąjį kapitalą, o tuo pačiu lėtina ilgalaikę pažangą. Be to, mažos dalies visuomenės dalies klestėjimas ir nepasidalintas pelnas skatina visuomenės pasipiktinimą ir griauna pasitikėjimą institucijomis, net pačia demokratija. Tai savo ruožtu gali sukelti ekonominę suirutę ir dididinti nestabilumą, o visa tai kenkia verslui.

Šakos lygmens derybos, nustatant atitinkamus atlyginimus ir vienodas konkurencines sąlygas,  yra viena pagrindinių priemonių kovojant su per didele nelygybe.

Visų pirma, tai pašalina išorinio veiksnio motyvą, t.y., darbdaviams nebeliktų priežasties nesutikti su profesinių sąjungų siūlomu atlyginimu vadovaujantis argumentu, jog bus sunku konkuruoti su kitomis sektoriaus įmonėmis.

Tai sustiprina darbuotojų derybinę poziciją ir padeda spręsti kvalifikuotų darbuotojų trūkumo klausimą.

Be to, šakos lygio susitarimais,  nustatant sektoriaus darbo užmokesčio skalę ir vadovaujantis principu „vienodas užmokestis už vienodą darbą“, nepriklausomai nuo įmonės, kurioje dirbama, sumažinama nelygybė ir tarp pačių darbuotojų.  

Taip pat tokios sąlygos veiktų, kaip paskata organizuoti darbo vietas geriau ir produktyviau, o atsiliekančios įmonės būtų skatinamos pasivyti našumo rodiklius.

Parengė Jūratė Jasiūnienė

Straipsnyje naudota news.industriall-europe.eu, eui.org ir eurofound.europa.eu informacija