Alytaus pataisos namuose nemaža dalis nuteistųjų infekuoti žmogaus imunodeficito virusu. Be to, neretai vasarą nesukomplektuotose pamainose 7-8 pareigūnams tenka prižiūrėti apie 700 nuteistųjų. Ant pareigūnų postų langų per kelerius metus net nesugebama nupirkti ir užklijuoti plėvelės, kad praeinantys nuteistieji nematytų, kiek ten budi pareigūnų. Durys, beje, iš vidaus irgi neužsirakina.

Tai – ne viskas. Žengtas dar žingsnis absurdo link, kai pataisos pareigūnams nurėžtas priedas už pavojingas darbo sąlygas. Už viršvalandžius mokėti irgi nenorima – vietoj to pareigūnai išvaromi išeiginių. Kaip pasakoja Alytaus pataisos namuose jau daugiau nei dešimtmetį dirbanti pareigūnė Jurgita Mansevičienė, tai – tik dalis spręstinų klausimų.

***

Kaip apibūdintumėte darbo sąlygas Alytaus pataisos namuose?

Darbo sąlygos sudėtingos. Daug ką reiškia vien tai, su kokiais nuteistaisiais pareigūnams tenka dirbti. Alytaus pataisos namai yra vienintelė įkalinimo įstaiga Lietuvoje, kur kali ŽIV infekuoti nuteistieji. Jei sužinoma, kad nuteistasis infekuotas, jis iškart atvežamas čia. Nepaisant to, pareigūnų sauga rimčiau nesirūpinama. Pavyzdžiui, dėl asmens duomenų apsaugos taisyklių pareigūnai net neinformuojami, kas infekuoti (sužinome, kai kas nors nugabenamas į ligoninę ir gydytojai liepia greičiau dėtis apsaugos priemones). Taip pat daliai nuteistųjų paskirti psichotropiniai vaistai, dėl kurių ilgesnio vartojimo poveikio psichikos stabilumui rizika dar išauga. Nors darbo sąlygos toli gražu nėra geros, nuo šio balandžio pareigūnams nebemokami priedai už pavojingas darbo sąlygas.

Kita didelė problema – apsaugos postai, pro kuriuos nuolat vaikšto nuteistieji. Nors pareigūnai jau seniai reikalauja jų stiklus apklijuoti plėvele, kad nuteistieji nematytų, kiek pareigūnų budi, atsimušame į pinigų trūkumą. Dabar esame tarsi po padidinamuoju stiklu, kas saugumo neprideda.

Yra ir buitiškesnių problemų dėl postų. Pavyzdžiui, pareigūnai nuolat tikrina praeinančius nuteistuosius ir atlieka dalinę kratą, deja, Alytaus pataisos namuose dažnai net neturime sąlygų nusiplauti rankų, o gumines pirštines ne visada spėjame užsimauti. Sakykime, tau per radijo ryšio priemones praneša, kad ateina nuteistasis, kurį reikia patikrinti, ir po kelių sekundžių jis jau sustoja prie posto. Kartojame, kad prie kiekvieno patikros posto turi būti kriauklė, dezinfekuojamojo skysčio. Tai aktualu ir medikams. Jie postuose nuteistiesiems dalina vaistus ir vadovybė reikalauja, kad užtikrintume, jog nuteistieji juos išgertų. Vis tik tai nelengva, kai poste net nėra kriauklės, kad galėtum pripilti stiklinę vandens šiems užsigerti ir nuryti.

Supraskime, pataisos pareigūnų trūksta, nes profesija neatrodo patraukli. Tai nesikeis, kol sistemoje nebus užtikrintos saugios ir patogios darbo sąlygos. Ką galvoti, kai to daugybę metų nepadaroma ir dar nuimamas priedas už pavojingas darbo sąlygas?

Pareigūnai pirmiausia turi būti motyvuojami adekvačiu darbo užmokesčiu, bet svarbi ir papildoma motyvacija pačiuose skyriuose. Kad į šią problematiką būtų atliepta, reikėtų tobulinti statutą.

Gaila, kad Kalėjimų departamentas neatrodo itin nusiteikęs konstruktyviai spręsti pareigūnų problemų. Pavyzdžiui, jo vadovas, lankydamasis Alytaus pataisos namuose ir praleidęs čia pusdienį, taip ir nerado laiko pasimatyti ir pasikalbėti su pataisos pareigūnais. Jam buvo kur kas įdomesnė nuteistųjų, o ne pareigūnų padėtis.

Dar vienas akmenukas į Kalėjimų departamento daržą – sistemoje trūksta nuoseklumo. Pavyzdžiui, priimtas naujas Bausmių vykdymo kodeksas, kurio kai kurie pakeitimai įsigaliojo dar liepos pradžioje, bet, štai, jau mėnuo kaip nėra paruoštų reikiamų lydinčių teisės aktų. Tarp jų – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, ir pats aprašas dėl žmogaus perkėlimo į pusiaukelės namus. Na, kaip dirbti specialistui, jei vieni teisės aktai prieštarauja kitiems?

Kaip pareigūnų trūkumas veikia saugumo situaciją?

Šiuo metu pareigūnų trūksta – Alytaus pataisos namuose yra laisvų etatų. Be to, nėra mokama už viršvalandžius, o pamainomis dirbantiems pareigūnams verčiau duodami laisvadieniai. Tai reiškia, kad vasarą, kai kas nors atostogauja ar turi nedarbingumą, pamainoje tedirba 7-8 pareigūnai; ne vasarą skaičius svyruoja tarp 10-14 (vietoj 23). Tiek žmonių atsakingi už 700 nuteistųjų. Tiesa, kol Alytaus pataisos namai išgalėjo, stengėsi apmokėti viršvalandžius: naujasis vadovas ir jo pavaduotojai suprato, kad taip galima pagerinti saugumo situaciją, deja, šiandien pinigų tam nėra.

Realybė tokia, kad vienas pareigūnas „dengia“ du postus, neretai juose tenka pabūti vieniems. Visgi, kaip minėjau, postai nėra taip įrengti, kad galėtum jaustis saugiai. Kai kur net nėra spynų su užraktais, kad prireikus galėtum užsirakinti! Dar daugiau – nors pareigūnai apginkluojami automatais, pagal naujus įstatymus negalime naudoti šaunamojo ginklo – nebent kai įstaiga užpuolama iš išorės. Mums net nenuperkama užtektinai elektrošokų.

Nors kalėjimų sistemai labai reikia naujų žmonių, man keisčiausia, kad nesistengiama išlaikyti patyrusių pareigūnų. Pradėkime nuo apmokamų viršvalandžių ir to, kad pareigūnai nebūtų priverstinai varomi į išeigines. Tada ir pamainos būtų geriau sukomplektuotos.

Pridėsiu, kad iš iškeldinto Lukiškių izoliatorius į Alytaus pataisos namus atkeliavo daugiau pavojingų nuteistųjų. Jų priežiūra kitokia – sudėtingesnė. Pastariesiems sudaromos kitokios sąlygos laisvalaikiui, jie turi atskiras mokyklas, pamaldas ir realiai nesusitinka su įprastais nuteistaisiais… Vis tik papildomam krūviui neskiriama papildomų išteklių, t. y. viską – buvusį ir naują darbą – reikia atlikti iš tų pačių vidinių resursų.

Nors uždarant Lukiškių izoliatorių kalbėta, kad su naujais nuteistaisiais „atvažiuos“ ir nauji etatai, to nenutiko. Krūvis ir rizika didėja, bet be žadėtų naudų pareigūnams dar nustojama mokėti priedus už pavojingas darbo sąlygas bei atsisakoma mokėti už viršvalandžius. Tiesa, mano žiniomis, Alytaus pataisos namų vadovybė sutinka, kad tokia situacija netenkina ir ėmėsi veiksmų, kad priedas būtų grąžintas. Vis tik kol kas prošvaisčių nesimato. Sakau paprastai – kalėjimų sistemos finansavimas per mažas. Kol kas Alytaus pataisos namų vadovybė stengiasi, kad pareigūnai bent jau laiku gautų darbo užmokestį, avansą ir kitas išmokas. Pernai grėsė, kad nė to nebus.

Vis tik pastebite teigiamų tendencijų?

Kalbant apskritai, sąlygos, kuriomis dirbo pareigūnai prieš dešimtmetį ir dabar, aiškiai pagerėjo. Alytaus pataisos namuose daug kas suremontuota, daug kas geriau pritaikyta. Pavyzdžiui, anksčiau pareigūnai net ne visada turėdavo galimybę nueiti į tualetą. Jų paprasčiausiai nebuvo arti. Iš vieno posto ne tik reikėdavo paėjėti, bet prieš tai dar sulaukti, kas tave pakeistų. Jei jau tikrai reikėdavo, tekdavo ieškoti kokio medžio. Dabar to nebeliko. Būdavo sudėtinga ir pavalgyti budint. Kartais pareigūnai būdavo alkani visą dieną ir pirmąkart pavalgydavo 23 valandą, nors dirbdavo nuo 8 valandos ryto. Dabar tai išspręsta. Tikiuosi, kad po dešimtmečio panašiai kalbėsime ir apie progresą lyginant su dabartiniu laikotarpiu, o šių dienų problemos bus jau seniai pamirštos. Aišku, pažanga pasiekta ne dėl to, kad vadovybė būtų labai stengusis, o dėl to, kad profesinė sąjunga nuolat atkakliai derėjosi ir kėlė pagrįstus reikalavimus. Nors nesame labai laukiami skyrių viršininkų, prisidedame prie svarbių pokyčių, gerinančių pataisos pareigūnų sąlygas.

LTPF informacija