Įgyvendindama 2018 m. šaliai skirtas rekomendacijas Lietuva apskritai padarė nedidelę pažangą

• Lietuvos ekonomika toliau sparčiai vejasi kitas ES valstybes, bet reikia prisitaikyti prie mažėjančio gyventojų skaičiaus. Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios Lietuvoje gyventojų sumažėjo beveik 25 %. Potencialų augimą riboja vis dar nepašalinti švietimo ir sveikatos priežiūros sektorių trūkumai.

• Augimą skatina vidaus veiksniai (2018 m. – 3,6 %). Jį ir toliau daugiausia skatins vartojimo išlaidos ir investicijos; nors eksportas sulėtėjęs, bet augs investicijos. Disponuojamosios pajamos turėtų didėti.

• Viešieji finansai gana tvarūs. Valstybės skola ir toliau neviršija 40 % BVP.

• Nedarbas sumažėjo iki 6,3 %. Jaunimo nedarbo ir ilgalaikio nedarbo rodikliai yra mažesni nei ES vidurkis. Neįgaliųjų ir žemos kvalifikacijos asmenų užimtumo rodikliai yra prastesni nei ES vidurkis.

• Teigiama, kad darbo sąnaudų augimas vienas sparčiausių ES. Per finansų krizę staigiai susitraukęs, darbo užmokestis vėl pradėjo sparčiai didėti, nors ir nuo žemo lygio. Darbo užmokesčio augimą lėmė didėjantis darbuotojų trūkumas ir įvairios darbo rinkos politikos priemonės, įskaitant nuoseklų minimalaus darbo užmokesčio didinimą.

• Padidinus socialinę įtrauktį būtų lengviau sumažinti didelę pajamų nelygybę bei skurdą ir galimybių įsidarbinti netolygumą.

• Įgyvendindama 2018 m. šaliai skirtas rekomendacijas Lietuva padarė nedidelę pažangą: nors gerėja, bet bendras mokestinių prievolių vykdymas išlieka vangus; įvestu pensijų indeksavimu siekiama padidinti fiskalinį pensijų sistemos tvarumą, bet dėl to ilgainiui gali sumažėti pensijų adekvatumas (jos sudaro per 40 % visų su senėjimu susijusių išlaidų ir yra perskirstymo mechanizmas Lietuvoje – dėl to jų adekvatumas itin svarbus); švietimo reformos per lėtos; reikia priimti tolesnio ligoninių tinklo konsolidavimo ir ligų prevencijos stiprinimo vietos lygmeniu teisines sistemas.

• Mokesčių ir socialinių išmokų sistemos struktūra šiek tiek pagerėjo, bet jos poveikis pajamų nelygybei ir skurdo mažinimui tebėra ribotas. Padidintas (ir pradėtas indeksuoti) minimalus valstybės remiamų pajamų dydis, taip pat universali išmoka vaikui. Įgyvendinant pastarojo meto mokesčių reformą nustatytas tam tikras apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu progresyvumas, tačiau numatoma, kad jo poveikis pajamų nelygybės mažinimui bus nereikšmingas. Socialinei apsaugai išleidžiama vis dar mažai viešųjų lėšų.

• Neišplėsta mokesčių bazė pereinant prie šaltinių, kurių apmokestinimas mažiau kenkia augimui. Aplinkosaugos ir nekilnojamojo turto mokesčiai tebėra maži.

• Pasiektas bendras atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimo tikslas ir tikslai, susiję su darbingo amžiaus gyventojų užimtumo lygiu, išmetamu šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiu, mokyklos nebaigiančių asmenų dalimi bei aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų dalimi. Vis dėlto reikia įdėti daugiau pastangų, kad būtų pasiektas energijos vartojimo efektyvumo tikslas, padidinta atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis transporto sektoriuje, sumažintas asmenų, kuriems gresia skurdas arba socialinė atskirtis, skaičius ir padidintos išlaidos moksliniams tyrimams bei eksperimentinei plėtrai, visų pirma privačiajame sektoriuje.

IŠŠŪKIAI LIETUVAI

• Mokesčių ir socialinių išmokų sistema turi nedidelį poveikį pajamų nelygybės mažinimui.
• Mokesčių ir socialinių išmokų sistemos pajėgumas mažinti pajamų nelygybę yra vienas silpniausiai išvystytų ES. Nepadaryta pažangos plečiant mokesčių bazę ir pereinant prie šaltinių mažiau kenkiančių ekonomikos augimui, pavyzdžiui, prie aplinkosaugos mokesčių, įskaitant automobilių mokesčius, ir nekilnojamojo turto mokesčių.
• Skurdas ir nelygybė tebėra vieni didžiausių ES. Privačiajame sektoriuje ribotas darbdavių ir profesinių sąjungų socialinis dialogas silpnina mažas pajamas gaunančių asmenų poziciją.
• Taikant 2018 m. įvestą pensijų indeksavimo formulę, pensijų didėjimas susietas su darbo užmokesčio fondo augimu. Atsirado daugiau tvarumo, bet dėl demografinių tendencijų ilgainiui pensijų adekvatumas dar mažės.
• Daug žemos kvalifikacijos asmenų arba neįgaliųjų nedirba ir nesimoko. Dalyvavimas suaugusiųjų mokymosi programose nėra aktyvus ir yra gerokai mažesnis nei ES vidurkis.
• Augti našumui trukdo prasta mokslinių tyrimų kokybė ir ribotas verslo ir mokslo bendradarbiavimas. Mokslinių tyrimų ir inovacijų sistema yra fragmentiška, o privačiosios investicijos į MTEP yra vienos mažiausių ES.
• Gyventojų sveikatos būklė tebėra prasta. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra viena trumpiausių ES. Išlaidos sveikatos priežiūrai yra per mažos. Pagal struktūrą labiausiai kenčia pažeidžiamiausios grupės.

EKONOMIKA

• Ekonomika išlaiko augimo pagreitį. EK: augimas Lietuvoje 2019 m. sulėtės iki 2,7 %, o 2020 m. – iki 2,4 %.

• Investicijos pradeda atsigauti (daugiausia privačios). Tikimasi tolesnio augimo.

• Infliacija sulėtėjo (iki 2,5 %), bet kainos toliau auga

• Nuo 2010 m. užimtumo ir nedarbo rodikliai nuolat gerėja, pernai buvo pasiekę 77,5 %.

• Pagrindiniai darbo rinkos rodikliai pagerėjo ir pasiekė prieš krizę buvusius lygius. Trečiąjį 2018 m. ketvirtį ilgalaikis nedarbas nukrito iki 2,1 % (ES – 2,9 %). Jaunimo nedarbas (13,3 %) ir nesimokančių ir nedirbančių jaunuolių dalis (NEET, 9,1 %) 2017 m. buvo mažesni už ES vidurkį.

• Darbo užmokesčio augimo tempas vienas iš sparčiausių ES + 2018 m. nuspręsta padidinti sveikatos apsaugos ir švietimo sistemų darbuotojų darbo užmokestį.

• Dėl darbo užmokesčio dinamikos padidėjo vienetui tenkančios darbo sąnaudos. 2012–2016 m. darbo užmokestis esą augo daug sparčiau nei našumas. Bendras sąnaudų padidėjimas per trejus metus 2017 m. pasiekė 16 %.

• Socialinė atskirtis vis dar viena didžiausių ES (29,6 % 2017 m., palyginti su 22,4 % ES). Kaimo vietovėse dviguba nei miestuose. Lietuva yra viena iš socialinei apsaugai mažiausiai išleidžiančių ES šalių, o socialinių pervedimų poveikis skurdo mažinimui yra nedidelis, tačiau pastarojo meto socialinių išmokų reformos yra pirmas žingsnis tinkama linkme.

• Pajamų nelygybė tebėra viena iš didžiausių ES. Žemas socialinių išmokų adekvatumo lygis, labai mažas mokesčių sistemos progresyvumas. Nesitikima, kad naujausia gyventojų pajamų mokesčio reforma turėtų reikšmingą poveikį progresyvumui. Europos socialinių teisių ramstį pagrindžiančios socialinių rodiklių suvestinės duomenimis, pajamų nelygybės lygis Lietuvoje yra kritinis.

• Per 15 metų Lietuvos konvergencija buvo sparčiausia ES, tačiau ekonomikos augimo teikiama nauda skirtinguose regionuose nėra tolygi. Vilniaus apskrityje sukuriama 42 %., o Kauno – 20 % nacionalinio BVP.

• Lietuvos bankų sistema gerai kapitalizuota, likvidi ir pelninga. Neveiksnių paskolų lygis žemesnis už ES vidurkį, o kapitalo lygis aukštas.

• Lietuva išlaiko savo viešųjų finansų perteklių. 2017 m. valdžios sektoriaus biudžeto perteklius sudarė 0,5 % BVP. Panašaus tikimasi ir šiemet. Valdžios sektoriaus skola turėtų dar sumažėti. Struktūriškai Lietuvos biudžeto būklė labai pagerėjo: struktūrinis biudžeto deficitas susitraukė nuo 3,5 % BVP 2011 m. iki numatomo 0,6 % BVP dydžio 2018 m.

VIEŠIEJI FINANSAI IR APMOKESTINIMAS

• Dabartinė fiskalinė politika yra šiek tiek ekspansinė.

• Lietuvoje mokesčių santykis su BVP yra vienas mažiausių ES. Tiesioginiai mokesčiai sudaro tik 5,4 % BVP ir tai yra viena iš mažiausių dalių ES (2017). Mokestinės prievolės vis dar vykdomos palyginti prastai.

• Mokesčių ir socialinių išmokų sistemos pajėgumas mažinti pajamų nelygybę yra vienas silpniausių ES. 2017 m. mokesčių pleištas mažas pajamas gaunantiems asmenims (34,0 % nesusituokusiems ir vaikų neturintiems asmenims, uždirbantiems 50 % vidutinio darbo užmokesčio), palyginti su 2016 m., sumažėjo −2,5 proc. punkto. Tačiau jis ir toliau viršija 32,4 % ES vidurkį, nors gyventojų pajamų mokestis Lietuvoje yra gerokai mažesnis nei ES vidurkis. 2019 m. gyventojų pajamų mokestis taps progresyvesnis. Dabartinis vienodas 15 % tarifas pakeičiamas 20 % ir 27 % tarifais. Faktinis vienodą darbą atliekančių darbuotojų apmokestinimo tarifas nėra neutralus atsižvelgiant į pasirinktą teisinę veiklos formą.

• Aplinkosaugos mokesčiai sudaro 1,9 % BVP (ES 2,4); daugiausia tai yra energijos mokesčiai (1,7 % BVP). Transporto mokesčiai yra mažiausi ES ir jais neatsižvelgiama į transporto priemonių aplinkosauginį veiksmingumą. Nekilnojamojo turto apmokestinimo lygis tebėra žemas ir tolesnių pakeitimų neplanuojama.

• Lietuva nuo 2019 m. pradės taikyti mokesčių mokėtojų rizikos profilius ir kitas prievolių vykdymo priemones.

• Išplėsta fiskalinių taisyklių taikymo sritis. Lietuvai kyla nedidelė rizika tvarumui.

• Lietuva siekia dar labiau pagerinti savo vidutinio laikotarpio biudžeto planavimo sistemą. Pirmuoju šios reformos etapu 2018 m. peržiūrėtos biudžeto procedūros.

• 2017 m. namų ūkių įsiskolinimas sudarė 26 % BVP ir buvo vienas mažiausių ES

DARBO RINKA

• 2014–2017 m. darbingo amžiaus gyventojų skaičius sumažėjo nuo 2,8 mln. iki 2,7 mln.

• Galimybės įsidarbinti Lietuvoje taip pat labai nevienodos: 2017 m. miestų ir kaimo vietovių gyventojų užimtumo lygio skirtumas buvo vienas didžiausių ES (13,7 %).

• Žemos kvalifikacijos darbuotojai galimybių įsidarbinti turi mažiau nei kitose ES valstybėse narėse.

• Išlaidos aktyvios darbo rinkos politikos priemonėms ir šių priemonių aprėptis vis dar ribotos. Registruotų bedarbių, kuriems taikomos šios politikos priemonės, dalis santykinai nedidelė (maždaug 20 %). Neįgalieji taip pat vangiai dalyvauja.

• Socialinis dialogas Lietuvoje pamažu gerėja. Institucinė struktūra, kurios reikia socialiniams partneriams įtraukti nacionaliniu lygmeniu, sukurta. Dvišalis socialinis dialogas yra gana silpnas: pasirašant sektorinius susitarimus padaryta tam tikra pažanga, tačiau tik viešajame sektoriuje. Yra galimybių gerinti padėtį, visų pirma daugiau dėmesio skirti socialinių partnerių praktinei patirčiai ir mokymui, kurti profesinių sąjungų ir darbo tarybų bendradarbiavimo modelius ir skatinti dalyvavimą derybose sektorių ir įmonių lygmeniu.

• Reikia spręsti esminę pajamų nelygybės problemą. 2017 m. turtingiausių 20 % gyventojų pajamos buvo 7,3 karto didesnės nei neturtingiausių 20 % gyventojų, tai yra dar daugiau, palyginti su 7,1 karto ankstesniais metais. 20 % turtingiausių gyventojų taip pat uždirbo 2,7 karto daugiau nei 20 % vidutines pajamas gaunančių asmenų ir tai yra vienas didžiausių koeficientų ES.

• Socialinių išmokų poveikis rinkos pajamų nelygybės mažinimui yra mažesnis nei ES vidurkis, nelygybės mažinti nepadeda ir mokesčių sistema. Panašu, kad 2018 m. priimta mokesčių reforma disponuojamųjų pajamų nelygybei daro mažą poveikį arba visai jos neveikia.

• Pagyvenusių žmonių skurdas tebėra didelė problema, o jo lygis gerokai viršija ES vidurkį. 2017 m. per 16 % vyresnių nei 65 m. gyventojų patyrė didelį materialinį nepriteklių. Be to, 2017 m. 33 % vyresnių nei 65 m. gyventojų patyrė skurdo riziką. Pensijoms neaugant taip sparčiai kaip atlyginimai, nuo 2012 m. ši rizika kasmet smarkai didėja.

• Neįgaliųjų skurdo rizika taip pat yra viena didžiausių ES ir toliau didėja. Maždaug 44 % neįgaliųjų gresia skurdas arba socialinė atskirtis, palyginti su 30 % ES (negalią turinčių ir jos neturinčių asmenų užimtumo skirtumas yra 31 %). Gebėjimų stoka ir menkas profesinio reabilitavimo veiksmingumas yra dvi pagrindinės neįgaliųjų integracijos į darbo rinką kliūtys

• Nepaisant pastarojo meto pažangos, socialinių išmokų adekvatumas tebėra žemas. Lietuvos socialinės apsaugos išlaidos yra tarp mažiausių ES ir 2016 m. sudarė maždaug 15 % BVP. Tą patį patvirtina ir mažas valstybės remiamų pajamų adekvatumas: 2016 m. jos sudarė maždaug 36 % skurdo ribos, palyginti su 58 % ES vidurkiu.

• Benamystės lygis aukštas – per 4 000 asmenų neturi namų arba gyvena prieglaudose. Taip pat trūksta socialinio būsto. Reikia daugiau pastangų iš savivaldybių.

• Lietuvos pensijų sistema nėra veiksminga apsaugant pagyvenusius žmones nuo skurdo ir socialinės atskirties. Viešosios išlaidos pensijoms, kaip BVP dalis, yra vienos mažiausių ES. Pagyvenusių žmonių skurdo lygis irgi yra vienas didžiausių ES.

• Tebereikia išspręsti sveikatos priežiūros paslaugų įperkamumo problemą. Mokėjimai už gydymą savo lėšomis sudaro trečdalį sveikatos priežiūros išlaidų Lietuvoje (32 % 2016 m.)

ŠVIETIMAS

• Suaugusiųjų švietimas tebėra santykinai neveiksmingi sprendžiant kvalifikuotų darbuotojų trūkumo problemą. Visų valdžios sektoriaus išlaidų dalis, skiriama švietimui ir mokymui, nuo 2010 m. – apie 15 % (ES – maždaug 10,5 %). Tačiau lėšos daugiausia naudojamos pastatams išlaikyti, o ne ugdymo kokybei gerinti.

• Švietimo sistemoje dalyvaujančių mokinių ir studentų skaičius nuo 2010 m. sumažėjo 19%. Mokinių ir mokytojų skaičiaus santykis yra vienas mažiausių ES.

• Naujasis klasės krepšelio modelis gali trukdyti efektyviai organizuoti mokyklų tinklą.

• Lietuvos švietimo ir mokymo sistema sėkmingai vykdo mokyklos nebaigimo prevenciją. 2017 – tik 5,4%.

• 2017 m. Lietuva ėmėsi papildomų veiksmų profesinio rengimo ir mokymo sistemai tobulinti. Iki 2020 m. liepos pagal naujus profesinius standartus turėtų būti atnaujintos visos modulinės profesinio mokymo programos.

• Suaugusiųjų dalyvavimas mokymosi programose tebėra neaktyvus. Šis rodiklis 2017 m. sudarė 5,9 % ir tebebuvo mažesnis už 10,9 % ES vidurkį. Suaugusiųjų švietimas nėra laikomas svarbiu politinės darbotvarkės ir švietimo reformos klausimu.

• Reikia daugiau investuoti į švietimą, mokymą ir socialinę įtrauktį, mažinti materialinį nepriteklių; užtikrinti įperkamas paslaugas teikiančią ir tinkamai veikiančią sveikatos priežiūros sistemą; teikti vaikų ir ilgalaikės priežiūros paslaugas.

KONKURENCINGUMO REFORMOS

• Našumo atotrūkis nuo ES yra, bet jo augimo tempas vis dar yra vienas didžiausių ES. 2017 m. sudarė per 75 % ES vidurkio (beveik 35 % didesnis negu 2000), 2012–2016 m. beveik nesikeitė.

• Našumo augimas koncentruojasi mažos pridėtinės vertės sektoriuose – žemės ūkyje ir gamyboje. Bendrai Lietuvos įmonių inovacijų, technologijų įsisavinimo gebos lygis žemas.

• 3,3 % BVP sudarančios Lietuvos viešosios investicijos, kad ir viršija 2,8 % ES vidurkį, tebėra 30–40 % mažesnės negu kitų Baltijos šalių.

• Išteklių našumas Lietuvoje taip pat tebėra mažas. Didinti išteklių našumą galėtų padėti ekologinės inovacijos, o šioje srityje Lietuva taip pat atsilieka nuo ES vidurkio.

• Nepaisant padidėjimo 2017 ir 2018 m., investicijos Lietuvoje tebėra gana mažos – 19 % BVP.

• Imamasi papildomų veiksmų siekiant pereiti prie labiau žiedinės ekonomikos, bet atliekų tvarkymas tebėra iššūkis. Reikia didelių investicijų, kad būtų pasiekti nacionaliniai klimato ir atsinaujinančiosios energijos tikslai. Atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalis transporto sektoriuje tebėra maža.

• Pastaruoju metu spartus darbo užmokesčio augimas Lietuvoje viršijo našumo augimą. Numatoma, kad dėl įtampos darbo rinkoje keliamo spaudimo didinti darbo užmokestį kelerius metus vienetui tenkančios darbo sąnaudos toliau didės.

• Kaimiškųjų regionų konkurencingumui kenkia tinkamos kvalifikacijos darbuotojų stoka ir didelė ekonomiškai neaktyvių gyventojų dalis. Dėl to mažėja regionų galimybės pritraukti investicijas.

• Sanglaudos politikos investicijų veiksmingumas nukenčia dėl to, kad nėra nuoseklios regioninio vystymosi strategijos.Didžiausiuose miestuose įgyvendinama dauguma gamybinių investicijų, o kiti regionai gauna daug mažesnę lėšų dalį ir daugiausia investuoja į gyvenimo kokybę.

 

 

Visa ataskaita: Europos Semestras_EK Lietuvos ataskaita_2019-european-semester-country-report-lithuania_lt