Ką astrofizikas veikia profsąjungoje?

Kodėl vietoj žvaigždėto dangaus astrofiziką studijavęs, o vėliau mokytoju dirbęs Aleksandras Posochovas nusprendė mieliau stebėti, kaip laikomasi darbuotojų teisių?

***

LPSK: Vadovaujate vienai jauniausių Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai priklausančių organizacijų. Jai – vos daugiau dešimtmetis. Kaip sekėsi žengti pirmuosius žingsnius?

A.P.: Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinę sąjungą įkūrėme su 200 narių, o dabar jai priklauso apie 2000. Be to, 60 proc. jų – jaunimas. Viskas prasidėjo nuo žmonių iš „Statoil“ (dabar „Circle K“), Tarptautinio Vilniaus oro uosto ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Nors „Statoil“ veikė profsąjunga ir turėjo pirmininką, ji netrukus buvo „išdaužyta“. Tada darbuotojai kreipėsi į mane.

Nors tuometinė „Statoil“ – skandinaviška kompanija su neblogomis darbo sąlygomis, kai tik darbuotojai užsinorėdavo pokyčių, susilaukdavo sankcijų. Tai buvo tarsi akibrokštas. Apskritai, prieš kokius 15 metų su profesinėmis sąjungomis buvo stipriai kovojama. Esi profsąjungoje – liksi be darbo. Mane taip pat persekiojo, tad galiausiai išėjau, bet profsąjungos nepalikau. Praėjome skandinavišką mokyklą, tad pasinaudojome skandinavišku modeliu. Pavyzdžiui, mums gali priklausyti ne tik organizacijos, bet ir pavieniai asmenys, taip pat galima slapta narystė.

 

LPSK: Negi norvegiškos profesinės sąjungos leido taip elgtųsi jų bendrovės?

A.P.: Pirmiausia reikia sustiprėti ir užsidirbti pagarbą, kad į tave atkreiptų dėmesį ir susilauktum realios pagalbos. Žiauroka, bet, kol esi mažas, niekam nerūpi. Vėliau į mus dėmesį atkreipė motininės bendrovės profesinė sąjunga ir tada susilaukėme paramos, užsimezgė daug kontaktų.

 

LPSK: Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinė sąjunga įvairialypė ir vienija iš pirmo žvilgsnio skirtingas organizacijas. Iš kokių pagrindinių sektorių ji susideda?

A.P.: Paslaugų sfera plati. Pagrindiniai sektoriai mano vadovaujamoje profesinėje sąjungoje yra komercija, kultūra, kazino, transportas-logistika (vairuotojai, tarptautiniai oro uostai), privati sauga, be to, po truputį prisijungia ir informacinių technologijų srities darbuotojai.

Beje, esu didelis bendradarbiavimo šalininkas. Pavyzdžiui, kultūros sektorius Lietuvoje susiskaldęs, pilnas smulkių profsąjungų. Esant mažam, sudėtinga pasisamdyti gerų specialistų, išlaikyti teisininkus. Taigi, ne kartą esu agitavęs už jungimosi idėją. Aišku, vadovauti galėtų kas nors kitas, bet užtat išsiblaškiusios kultūros srities profesinės sąjungos atsidurtų vienoje vietoje. Tai leistų sutelkti didesnius resursus. Profesinės sąjungos turi būti kuo stambesnės.

Nuo pat profesinės sąjungos įkūrimo mūsų tikslas buvo tapti stambesnių orgnizacijų nariais: pirmiausia įstoti į LPSK, tada – pagal savo veiklos pobūdį – ir į tarptautines organizacijas. Tik niekada nerūpėjo užsidėti geresnių antpečių. Tą kartais matau ir LPSK: palipama karjeros laiptais ir pasikeičiama – ne visi atlaiko išbandymą valdžia. Aš tiesiog noriu sustiprėti savo veiklos sferose. Jaučiuosi atsakingas už organizaciją, su kuria buvau nuo pat pradžios. Čia dar yra, ką veikti.

Be to, skirtingai nei daug šakų pirmininkų, esu kai kurių pirminių organizacijų pirmininkas (saugos tarnyboje „G4S Lietuva”, „Circle K”, Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre ir Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje). Viena vertus, tai apsunkina mano darbą, bet, kita vertus, leidžia būti arti žmonių, geriau suprasti jų situaciją. Be to, jei turi gerą komandą, tai nėra sunku.

 

LPSK: Kokių tikslų siekiate dabar?

A.P.: Sukurti stiprius, pakankamai autonomiškai veikiančius sektorius. Kiekvienoje srityje galėtų būti išlaikomi patyrę teisininkai, besispecializuojantys konkrečioje sferoje, kiekvienai vadovautų aukštos kvalifikacijos lyderiai. Grupė turi tapti finansiškai stipria, galinčia kompensuoti silpnesnių sektorių bėdas. Einame link to.

 

LPSK: Ar yra sričių, kuriose dirbti būtų itin sudėtinga?

A.P.: Sudėtingiausia situacija yra privačiose saugos įmonėse. Čia profsąjungoms stipriai priešinamasi. Nebūtinai tiesiai – ieškant visada ką nors surasi. Jose dažniausiai mokami maži atlyginimai ir, kai darbuotojai agituojami išstoti iš profsąjungos už 10-15 eurų pridėjimą prie atlyginimo. Ne viena tokioje įmonėje veikusi profsąjunga paprasčiausiai sužlugdyta.

Sudėtinga įkurti profsąjungas ir bankuose. Reikalai buvo pajudėję, mūsų siekį stipriai rėmė tarptautinės profesinės sąjungos, bet paskui visur dirbtinai prikurta darbo tarybų, kad tik išvengtų profsąjungų.

Komiška: daug darbdavių aiškina, kad esą tik kurkite profsąjungas,  netrukdysime, bet iš tiesų susilaukiame daug priešiškumo. Tai – tik gražūs žodžiai. Turiu pavienių narių iš „Lidl“ ir „Ikea“. Situacija panaši ir čia – gražu tik iš išorės. Nors jos esą yra socialiai atsakingos įmonės, stengiamasi, kad neatsirastų profesinių sąjungų. Nepatogu – juk organizuoti žmonės, gali ne prašyti, o pareikalauti.

 

LPSK: Jei Skandinavijos profsąjungos stiprios, kaip taip gali vykti skandinaviškuose bankuose?

A.P.: Skandinavijoje viskas gerai, ten socialinės garantijos užtikrinamos puikios. Vis tik pinigų uždirbti norisi. Taigi, ateinama į silpnesnių šalių rinkas ir prasideda smaugimas. Dažnai reputacija ir viešaisiais ryšiais rūpinamasi tėvynėje ir Vakarų Europoje, o iš čia jie atsiima savo pinigus.

Pastebėčiau, kad užsienio vadovai dažnai būna geresni nei užsienio kapitalo įmonių filialams Lietuvoje vadovauti paskirti tautiečiai. Jie nori pasirodyti labai jau lojaliais, tad bando kuo labiau prispausti vargšus žmones. Svarbiausia – uždirbti kuo didesnius pelnus motinininėms įmonėms.

 

LPSK: Ačiū už pokalbį.