E. Milešinas. Kodėl mes turime tai, ką turime?

Nepraėjo nė savaitė nuo Lietuvos švietimo ir mokslo kolektyvinės sutarties derybų, po kurių buvo paskelbta, kad Vyriausybė ir švietimo profesinės sąjungos po kelerių metų derinimo pagaliau rado kompromisus ir susitarė.

Tačiau jau kitą dieną įvairios interneto svetainės bei socialinių tinklų paskyros ėmė mirgėti nuo straipsnių ir komentarų, kaip mokytojams atstovaujantys derybininkai „pasidavė“, „neatsilaikė“, „nieko nepasiekė“, „tuščiai gaišo laiką“, „visus kvailino“ ir panašiai. Vograuja net tokie „žinovai“, kurie nesibodi šlykščiai meluoti, jog profesinės sąjungos „parsidavė“.

Deja, šiandieninėje Lietuvoje ne naujiena, jog daugelis lietuvių laiko save visų sričių „ekspertais“, galinčiais vertinti visus ir viską absoliučiai visais klausimais. Pradedant kritika Lietuvos nacionalinei krepšinio rinktinei (turbūt taptų stebukladariais, jei „ekspertų“ klausytų) ir baigiant valdžios „vagių“ susodinimu į kalėjimus bei išmanymu, kaip Lietuvos švietimą ištraukti iš „visiškos subinės“. Pasiteiravus tokio „eksperto“, ką konkretaus kada nors kur nors pats yra padaręs, aiškėja, kad jo visa „ekspertinė išmintis“ – tik tų piktinimosi komentarų rašliava, o veiksmo – jokio. O juk konkrečių pilietinių veiksmų labiausiai ir trūksta iš pačių dirbančiųjų, ypač iš Jūsų, gerbiami kolegos mokytojai!

Jau nuo 2009 m. galioja toks švietimo ministro įsakymas – pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo aprašas (2017 m. sausį tapęs įstatymo priedu). Jame yra numatyta, kad mokytojų tarifinių atlyginimų koeficientai, vadovavimo klasei ir kitų papildomų darbų valandos turi būti nustatytos suderinus su darbuotojų atstovais. Pabrėšiu, kad visi papildomi darbai, kuriuos jūs dirbate, ar tiesiogiai susiję su pamoka (pasiruošimas pamokoms, sąsiuvinių taisymas), ar netiesiogiai (dalyvavimas darbo grupių veiklose, budėjimas, sekretoriavimas posėdžiuose, renginių organizavimas ir dalyvavimas juose, projektinės veiklos ir daugybė kitų mokyklos veiklų), – turi būti apmokami.

Tad klausimas jums: kaip ši įstatymo dalis yra vykdoma? Kaip ir kiek derinama su darbuotojų atstovais – profesinėmis sąjungomis ar darbo tarybomis? Kaip profesinės sąjungos paveikia švietimo įstaigų vadovų įsakymų šiais įstatymo punktais priėmimą ir vykdymą? Greičiausiai daugumos jūsų atsakymas bus: niekas nederina ir neklausia, o jei derina, tai derinimas formalus, pasirašant ant paruošto įsakymo. Visi dirba tai, ką liepia vadovas, ir visi tyli. Bet kodėl taip yra? Ir ar šioje vietoje kalti derybininkai, kurie nieko, kaip daugelis aktyvių internautų rašo, nesugebėjo suderėti su ŠMM? Juk įrankis, kuriuo naudodamiesi galite pasigerinti sau ir savo kolegoms darbo sąlygas, duotas jums! Kuris iš jūsų nuėjote pas savo vadovą ir pasakėte, kad to ar kito darbo nedarysiu, nes man už tai niekas nemoka? Kuris iš jūsų kreipėtės į vadovą: paskaičiuokime, ar tikrai nėra lėšų apmokėti už papildomus darbus, kuriuos verčiate dirbti? Kuris iš jūsų pareikalavote iš vadovo visos informacijos apie įstaigos biudžetą, išstudijavote jį ir pasiūlėte savo matymą dėl įstaigos finansų? Kodėl nekovojate už savo teises ir kodėl dėl to kaltinate kitus? Keliose švietimo įstaigose yra profesinės sąjungos? Kaip stipriai ir organizuotai jūsų organizacija veikia? O gal galvojate, kad nusileis Mesijas iš dangaus ir padarys tvarką? Ne, tikrai to nebuvo ir nebus. Jei jūs patys tesugebate tik rašyti ir išlieti savo pyktį interneto komentaruose ar su kolega tyliai vienas kitam į ausį pasiguosti, kaip viskas blogai, tai situacija nesikeis niekada. Ir tikrai nereikia kaltinti derybininkų, kad jie nesudera kažko tinkamo jums.

Prieš kelias dienas socialiniame tinkle pasirodė buvusio gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio mintys apie pasibaigusias derybas. „..Ech, mokytojai, mokytojai… Nesimokėte jūs anais laikais, kaip profsąjungų lyderiai susimoko su valdžia, nesimokėte. O reikėjo stropiai mokytis! Ir nematote jūs, kaip valdžia „išjungia“ protestus, nėmaž nesirūpindama esme: kaip pasikeis mokykla, kodėl pasikeis? kaip pasikeis mokytojai, kodėl pasikeis? kaip pasikeis visuomenės ir mokyklos santykis, kodėl pasikeis? Valdžia su jumis, mokytojai, savo grobiu nesidalins. Tai juk taip aišku šiandien…“

Direktoriaus norisi paklausti: ar jo vadovaujamoje įstaigoje buvo įsisteigusi profesinė sąjunga? kaip buvo vykdomos derinimo procedūros? ar direktorius mokėjo mokytojams už papildomai atliekamus darbus? ar buvo nors vienas mokytojas, prieštaravęs direktoriaus sprendimams? kaip tam mokytojui baigėsi? Žinoma, direktorius gali rašyti viską, kas jam tik šauna į galvą, bet šiais laikais kaltinti profsąjungiečius „susimokymu su valdžia“ – mažų mažiausia neetiška. Bet juk rašau, ką noriu, kaip noriu ir kiek noriu.

Beje, be mokytojų, pilančių purvą ant derybininkų, didžiausias netikėtumas – vienos profesinės sąjungos pirmininko nuomonė, jog derybos yra visiška nesėkmė, o jo vadovaujamos profesinės sąjungos taryba svarstys, ar verta pasirašyti suderėtą kolektyvinę sutartį. Kyla klausimas: ką ir kaip ši profesinė sąjunga veikia? Nes Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS) taryba, prieš siųsdama savo derybininką (LŠPS pirmininką, kuris dalyvavo visuose derybiniuose posėdžiuose, priešingai nei profesinės sąjungos pirmininkas, kuris nedalyvavo niekur, tačiau, kaip visada, į eterį eina su didžiausiais lozungais apie sutarties nepasirašymą) į paskutinį derybų raundą, buvo susirinkusi ir priėmė kolektyvinius sprendimus dėl kiekvieno sutarties punkto pozicijos. Ne viską, ko tikėjomės, pasiekėme, tačiau turimomis galimybėmis pasiekėme tikrai daug.

Tad, mieli kolegos, nuo jūsų parašomų piktų komentarų skaičiaus padėtis tikrai niekada nepasikeis. Jei norite, kad jūsų balsas būtų girdimas ir į jūsų nuomonę būtų reaguojama, užtenka būti popieriniais „ekspertais“. Laikas pabusti ir veikti, o ne tik rašinėti komentarus. Kurkit profesines sąjungas, tapkite jų nariais, pradėkite kovoti dėl savo ir savo kolegų teisių. Jei netinkami derybininkai – JŪS būkite aktyvūs, JŪS dalyvaukite profesinių sąjungų veikloje ir JŪS pakeiskite juos.

Nebereikia tų nuolatinių banalių frazių „nebūsiu profesinės sąjungos nariu, nes jos nieko neduoda, jų per daug“ ir t. t. Jei viskas, ką profesinės sąjungos per paskutinius 10 metų pasiekė, būtų padalinta tik profesinių sąjungų nariams, profsąjungiečių atlyginimai būtų mažiausiai 5 kartus didesni.

 

LŠPS pirmininko pavaduotojas Egidijus Milešinas