Rugsėjo 26 d. Europos Komisijos (EK) atstovybė Lietuvoje organizavo viešą renginį  pavadinimu „Europos socialinės teisės: ko tikisi Lietuva?“.

Prieš tai buvo pažymėta, kad Europa susiduria su skurdo, socialinės atskirties, nelygybės ir didelio nedarbo problemomis, kurias sukėlė finansų ir valstybių skolos krizė. Komisija pakvietė plataus masto konsultacijoms – ketinama išsiaiškinti, kaip galima spręsti užimtumo ir socialines problemas euro zonos valstybėse narėse. Tokios viešos konsultacijos rengiamos visos Europos mastu. Jų pagrindu 2017 m. pradžioje turėtų būti parengta suvestinė Europos socialinių teisių ramsčio redakcija.

Diskusiją moderavo EK atstovas Jonas Rasimas, dalyvavo EK  atstovas Aurimas Andrulis, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto atstovė Daiva Kvederaitė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Romas Lazutka, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos, profesinių sąjungų organizacijos „Solidarumas“, Lietuvos pramonininkų konfederacijos ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto atstovai.

Pirmojoje renginio dalyje kalbėjo profesorius R. Lazutka. Jo pranešimo pavadinimas – „Kokių socialinių teisių trūksta Lietuvai?“. Globaliomis ES problemomis pasidalijo EK  atstovas Aurimas Andrulis. Antrojoje renginio dalyje, prisidėjus Lietuvos profesinių sąjungų ir darbdavių atstovams, diskutuota apie ES skiriamų lėšų panaudojimą, švietimo, nedarbo, integravimo į darbo rinką, profsąjungų, darbdavių ir valdžios nesusikalbėjimą bei kitas problemas.

Panieka žmonėms

Profesinių sąjungų organizacijos „Solidarumas“ atstovė Kristina Krupavičienė nuogąstavo dėl ydingo Lietuvos darbdavių požiūrio į vyresniojo amžiaus žmones. Ji pateikė pavyzdį, kaip Lietuvoje  aptarnaujamų avialinijų bendrovėse stiuardesėmis buvo priimamos tik jauno amžiaus merginos. Tuo tarpu solidžiose Vakarų avialinijų bendrovėse stiuardesėmis dirba vyresniojo amžiaus moterys ir dėl to šių bendrovių konkurencingumas nenukenčia.

„Tai yra ydingo mūsų darbdavių požiūrio į vyresnio amžiaus žmones problema, – pažymėjo ji. – Kalbame apie lygias teises į tą patį darbą ir į vienodą atlyginimą, bet nevyksta jokių  realių derybų dėl darbo užmokesčio dydžio. Net nežinome, kaip įgyvendinti šią teisę, nors ją ir numato Darbo kodeksas. Profesinių sąjungų teisės apribotos. Jei niekas iš pagrindų nepasikeis, Europos Sąjungą gali ištikti Sovietų Sąjungos likimas“, – ironizavo ji.

Pamiršome revoliucijos paskemes

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos atstovė Gražina Gruzdienė sakė nusivylusi šalies Vyriausybės, darbdavių ir profesinių sąjungų sudaryta formalia Trišale  taryba. Ji pritarė K. Krupavičienei dėl valdžios netinkamo požiūrio į vyresniojo amžiaus žmones bei skundėsi menka valstybės parama jaunoms šeimoms.

„Mažamečių vaikų priežiūra galėtų būti patikėta ne tik vaikų darželiams. Tuo galėtų rūpintis pagyvenusio amžiaus žmonės, – sakė ji. – Vaikus prižiūrėtų močiutės,  o jauni tėvai galėtų dirbti ir rūpintis savo karjeros galimybėmis.“

Kalbėtoja pažymėjo, kad darbdaviai vengia kolektyvinių sutarčių, kritikavo šalies mokymo sistemą. Paradoksas, kai žmogus dvejus metus mokosi suvirintojo profesijos, o įgijęs ją negali įsidarbinti, nes privalo papildomai baigti suvirintojų kursus. Jos nuomone, neracionalu kad darbo rinkos mokymo centrai nenaudojami vyresniųjų klasių mokinių profesiniam orientavimui. Apskritai trūksta socialinio dialogo su valdžia. Pastebėta, kad tose šalyse, kur vyksta socialinis dialogas, visuomenė labiau išsivysčiusi, o žmonių pragyvenimo lygis yra aukštesnis. Dėl to, G. Gruzdienės nuomone, šalies Vyriausybė elgiasi neatsakingai.

„Nevyko viešos diskusijos netgi tuo metu, kai buvo svarstomas Darbo kodeksas. Todėl socialinis nepasitenkinimas auga. Matyt,  pamiršome Socialinės revoliucijos pasekmes, – pridūrė ji. – Viliuosi, kad nauja Vyriausybė tai pakeis.“

Viešuosius pirkimus laimi tik tam ir įsteigtos įmonės

Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas Jonas Guzavičius atkreipė dėmesį į darbdavių veiklos aplinką. Jo nuomone, būtina išviešinti įmonių  vidutinį darbuotojų atlyginimą.

„Juk neįmainoma, konkuruoti su tais, kurie nemoka mokesčių, – sakė jis. – Bloga sistema, kai iš darbo atleistas pareigūnas per teismą prisiteisia tūkstantines kompensacijas, o jas privalo padengti mokesčių mokėtojai.“

Jis atkreipė dėmesį į korumpuotą šalies viešųjų pirkimų sistemą.

„Pasidomėkite, kokie yra darbuotojų atlyginimai įmonių, kurios dalyvauja viešuose pirkimuose. Kodėl viešuosius pirkimus laimi įmonės, kurios tik tam ir įsteigtos? – retoriškai klausė jis. – Būtent jos ir laimi tuos konkursus. Be to ne darbdaviai siūlo siaurinti profsąjungų teises – jas siaurina valdžia.“

Ypač liūdna provincijoje

„Per dažnai kalbame apie socialinį dialogą, – pastebėjo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorė dr. Daiva Petrylaitė, – jį minime taip dažnai, kad jau tuo nebetikime.“

Profesorės nuomone, darbo teisė šalyje pasuko kraštutinio individualizmo keliu.  „ES valstybės ilgai kūrė socialinę bendro buvimo kultūrą, o Lietuva šį laiptelį peršoko. Kitose šalyse individualizmui yra atsvara – didelė patirtis ir kultūra. Mūsų šalyje kiek kitaip, todėl atsidūrėme vertybių kryžkelėje. Reikia sukurti bendrą buvimą. Ne socialinį  dialogą, o būtent buvimą“, – pabrėžė ji.

Reikia kalbėti apie dialogą „apačiose“, regionuose. Būtinas visuotinis dialogas. Atrodo, turime daug galimybių, tačiau turime ir labai daug nusivylimo, pasyvumo. Ypač graudu ir liūdna atsidūrus provincijoje.

Valdžia negerbia susitarimų

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto atstovė Daiva Kvederaitė atkreipė dėmesį į šalies šešėlinę ekonomiką. Ją stebino emigracijos mastai ir traktuojamos priežastys.

„Beveik milijonas išvažiavo, o dėl to neva kalta „Europa“, – kalbėjo ji.

D. Kvederaitės vertinimu, kaltas visuomenės pasyvumas. Kodėl, kai vyko diskusijos dėl Darbo kodekso, žmonės beveik tuo nesidomėjo  – niekas nemitingavo, masiškai neprotestavo. Būtina ieškoti būdų, kaip patraukti žmones, sudominti juos, įveikti visuotinį pasyvumą. Galėtume būti labiau jautrūs, solidarūs ir draugiški vieni kitiems. Deja, trūksta politinės valios. Be to valdžia negerbia pasiektų susitarimų su darbdaviais ir profsąjungomis. Tai atskleidė Darbo kodekso rengimo ir svarstymo patirtis. Vis dėlto visuomenėje dialogas turi stiprėti. ES stiprinama socialinė partnerystė. Ji neišvengiamai turės stiprėti ir mūsų šalyje.“

Kodėl valdžioje nepopuliarus Aiškinamasis memorandumas?

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro atstovas Vytautas Budnikas atkreipė EK atstovų dėmesį į tai, kad Lietuvoje valdžia nėra suinteresuota pilietinės visuomenės ugdymu ir jos stiprinimu. Kaip pavyzdį pateikė Europos tarybos Ministrų komiteto rekomendacijas dėl nevyriausybinių organizacijų (NVO) teisinio statuso Europoje. Tik didelėmis visuomenės pastangomis šios rekomendacijos buvo išverstos į lietuvių kalbą. Tačiau ilgai teko laukti, kad į lietuvių kalbą būtų išverstos šių rekomendacijų Aiškinamasis memorandumas. Visuomenei reikalaujant pagaliau lietuviškasis vertimas gautas. Visgi jo nėra Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos  tinklalapyje ir visuomenė apie jį nieko nežino, nors būtent ši ministerija yra įgaliota užtikrinti NVO plėtrą.

Priežastis paprasta – Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas iš esmės prieštarauja minėtoms rekomendacijoms, o Lietuvos NVO tarybos, miestų NVO tarybų nuostatus bei jų sudėtį tvirtina valdžia. Šios tarybos yra valdžiai pavaldžios struktūros, tuo tarpu minėtos rekomendacijos tai draudžia. Tai – pagrindinė priežastis, kodėl valdžioje nepopuliarūs šie Europos Sąjungos dokumentai. Aiškinamajame memorandume tai labai aiškiai išdėstyta. Gal todėl visuomeninkai savo lėšomis bei pastangomis ir platina šiuos  visuomenei svarbius dokumentu, kurių viešinimu turėtų rūpintis Lietuvos valdžia.

V. Budnikas paprašė Europos Komisijos  atstovų netoleruoti tokio mūsų valdžios elgesio ir padėti kurti pilietinę visuomenę Lietuvoje – ji ir tegali būti tinkamas  atsakas į šiandienos iššūkius.