Lietuvai susitikime atstovavo LŠPS Vilniaus susivienijimo pirmininkė Rūta Osipavičiūtė ir LŠPS tarptautinė sekretorė Tatjana Babrauskienė.
Profesinių sąjungų atstovai analizavo Europos ekonominio valdymo pokyčius, kurie neigiamai paveikė švietimo sektorių. Viena blogiausių pasekmių – rimta Europos socialinio modelio ir profesinių sąjungų solidarumo krizė. Socialinis dialogas, kaip pagrindinė dirbančiųjų teisė, kai kuriose šalyse yra „užšaldytas“ arba nevyksta, o pasekmės kolektyvinių derybų procesams dar pražūtingesnės.
Pristatydami savo šalių situaciją, dalyviai pateikė sudėtingą ekonominės, socialinės ir politinės situacijos Europoje vaizdą ir pasidalino mintimis apie švietimo profesinių sąjungų vaidmenį vaduojantis iš krizės.
Kam naudinga dabartinė sumaištis ekonomikoje? Tik ne valstybiniam švietimo sektoriui, nukentėjusiam dėl griežto taupymo ir reformų programų vykdymo. Tuo tarpu kai kurių šalių vyriausybės, siekdamos mažinti viešąsias skolas, ir toliau kuria naujas taupymo programas, o tai gresia dar viena mokytojų atlyginimų mažinimo banga ir švietimo sektoriaus menkinimu.
Seminaro dalyviai nagrinėjo strategijas, kurių ėmėsi profesinės sąjungos, reaguodamos į „karpymus“ švietimo sektoriuje. Dalijantis patirtimi, aptartos veiksmingiausios profesinių sąjungų priemonės ir atsakomieji veiksmai prieš žiaurų taupymą švietimo sąskaita. Konstatuota, kad būtent švietimo profsąjungų veiksmai dėl švietimo sektoriaus neliečiamumo krizės metu veiksmingiausiai prisideda prie vėlesnio ekonomikos atgaivinimo kovojant su krizės padariniais.
Seminaro dalyvių nuomonės bei pozicijos sutapo ir kitais klausimais, todėl sutarta siekti:
• sumažinti pernelyg dideles švietimo administravimo išlaidas. Investicijos pirmiausia turi būti sutelktos į mokymą ir mokslinius tyrimus;
• nacionalinių švietimo biudžetų lėšų panaudojimas turi būti skaidrus. Švietime turi būti kovojama su beatodairišku privatizavimu – krizės metu kai kurios valstybės patiria didelę šio sektoriaus atskirų sičių privatizavimo riziką;
• ypatingas dėmesys turi būti skiriamas ikimokyklinio ugdymo sektoriaus plėtrai ir tinkamam jo finansavimui;
• profesinėms sąjungoms privaloma aktyviau dalyvauti nacionalinės teisės aktų kūrime.
Dalyviai taip pat sutarė, kad neigiami demografiniai pokyčiai formuoja ydingą tendenciją didinti mokinių skaičių klasėse daugelyje šalių mokyklų, o tinklo optimizavimas turi įtakos mokytojų darbo laikui, darbo vietoms ir atlyginimams. Tai blogina ugdymo kokybę ir žlugdo švietimo sistemas. Todėl profesinės sąjungos turi pateikti savo pasiūlymus, kaip racionaliai pertvarkyti sistemas, jų finansavimą, kad nenukentėtų pagrindiniai mokymo proceso dalyviai: mokytojai ir mokiniai.
Taupymas švietimo sąskaita tampa globaliu reiškiniu, todėl ir profesinių sąjungų atsakas turi būti vieningas, globalus. Renginio dalyviai pareiškė, kad situacijos gerėjimas gali vykti tik solidarizuojantis tarptautiniu mastu. Profesinės sąjungos privalo vengti tarpusavio kovų ir tuščios konkurencijos.
Šalių atstovai kritikavo savo vyriausybių ekonominę politiką ir siūlė alternatyvas. Diskutuota apie nesavanaudiškos, skaidrios ir šiuolaikiškos politikos, galinčios pagreitinti Europos ekonomikos atsigavimą ir užtikrinti socialinę lygybę, atsiradimo galimybes. Pirmiausia siūloma atsisakyti tikslo išlaikyti valstybės biudžeto deficitą iki 3 proc. ir stabdyti švietimo privatizavimą. Kai valstybė neužtikrina švietimo finansavimo, grėsmės pirmiausia kyla švietimo kokybei ir prieinamumui. Todėl valdžios privalo tartis su šalių piliečiais, o su šalių profesinėmis sąjungomis pradėti rimtą socialinį dialogą dėl švietimo biudžeto subalansavimo ir didesnio finansavimo.
Susitikimo dalyviai konstatavo, kad mokytojų statusas visuomenėje menksta ir toliau. Įvairūs tyrimai rodo, kad nepakankamas švietimo sektoriaus finansavimas – pagrindinė to priežastis. Būtent mokytojų atlyginimų, pensijų ir kitų socialinių garantijų mažinimas, mokytojų darbo sąlygų bloginimas, mokytojų nuomonės nepaisymas skatina bendrąją socialinę regresiją ir gilina visuomenės dvasines krizes. Profesinių sąjungų vadovai išreiškė vieningą protestą prieš švietimo sektoriaus biudžeto lėšų mažinimą, mokinių skaičiaus klasėse didinimą, mokyklų didinimą, jungimą, nesureguliuotą darbo laiką mokytojams ir kitas šalių „taupymo priemones“.
Nei mokytojai, nei kiti švietimo darbuotojai, nei vaikai neturi mokėti už ekonominės-finansinės krizės pasekmes, nes ne švietimo sektorius yra krizės priežastis. Atvirkščiai, – demokratijos ir piliečių lygių galimybių užtikrinimo garantas yra valstybių švietimo sistemos, tad jų kokybiškas funkcionavimas privalo būti tinkamai finansuojamas. Švietimo sektoriaus sėkmė – kaip sėkmingiausia valstybės investicija į savo piliečių ateitį – turėtų būti kiekvienos šiuolaikinės valstybės pasididžiavimas.
Pasak ETUCE direktoriaus Martin Romer, šiandien Europa stovi ant dviašmenio kardo: jei norime sustiprinti Europą – turime didinti solidarumą, tai reiškia “daugiau Europos”, bet turime kurti ir naują Europos valdymo modelį.
“Mes privalome šalių švietimo apsaugojimo idėją susieti su patikima alternatyvaus išėjimo iš krizės idėja“ – sakė ETUCE vadovas. „Šiandien labiau nei bet kada anksčiau Europos švietimo profesinių sąjungų diskusija turi būti ne tik apie tai, ką norime padaryti, bet ir kaip to pasiekti. Visas šis procesas turi būti inicijuojamas pačių švietimo darbuotojų – iš apačios į viršų. Turime sąrašą dalykų, kuriuos reikia nedelsiant padaryti, tad reikia klausti, kaip tai padaryti efektyviausiu būdu”. M.Romer pasiūlė paskelbti bendrą Europos švietimo profesinių sąjungų pastangas mobilizuojančią tarptautinę antikrizinę kampaniją. Šiai idėjai Europos švietimo profesinių sąjungų atstovai vieningai pritarė.
Antrame posėdyje, kuris vyks Romoje kovo 18 – 19 dienomis, šalių atstovai nusprendė apsispręsti dėl konkrečios strateginės politikos. Bus sudarytas tarptautinis profesinių sąjungų pastangas mobilizuojančios kampanijos planas, kuris apims nacionalinius ir ES lygmens veiksmus.
LŠPS informacija