Pirma, iš abstrakčių nuostatų matosi, kad esminių permainų į gerą nėra ko laukti arba jos nenumatytos programoje. Antra, daugeliu atvejų programoje kartojamos pažodžiui nurašytos toli gražu giliu situacijos švietime supratimu nepasižyminčios socialdemokratų ir Darbo partijos rinkiminių programų nuostatos. Ir nors partiniai apologetai tvirtins, kad tai ir yra įrodymas, kad valdančioji koalicija nuosekliai tęsės rinkimų metu išdėstytus pažadus, tačiau minėti rinkiminiai pažadai yra tiek abstraktūs, kad tampa visiškai neaišku, kuria kryptimi 2012 – 2016 metais ketinama kreipti Lietuvos švietimą.
Programos nenuoseklumas ir aiškios krypties stoka matosi nuo pirmųjų jos švietimo dalies punktų. Dėstant apie situaciją, kurią naujai ateinantieji gavo iš praeitos valdžios, kategoriškai teigiama, kad „milžiniškos lėšos švietimo sistemos reformos propagandai nepaneigia fakto, kad padėtis bendrojo lavinimo srityje yra bloga. „Mokinio krepšelis“ trukdo savivaldybėms racionaliai disponuoti švietimo lėšomis, skirti jas pakraščių mokykloms finansuoti, optimaliam tinklui išsaugoti. Mokyklų problemas aštrina nepagrįsti reikalavimai skaidyti mokyklas“. Tokia dramatiška situacija lyg ir reikalautų esminių permainų, visų pirma, atsisakant dabartinės bendrojo lavinimo ir iš dalies ikimokyklinio ugdymo finansavimo sistemos (mokinio krepšelio) ir, antra, stabdant „nepagrįstą“ vidurinių mokyklų restruktūrizavimą. Tačiau skaitant atitinkamus programos punktus, randame kelių paskutiniųjų kadencijų ministrų kartojamas nieko nereiškiančias frazes apie siekį, kad bendrojo ugdymo mokyklų pertvarkos nelems vien tik ekonominiai veiksniai, bet bus atsižvelgiama į mokyklos teikiamų paslaugų kokybę ir mokyklos reikšmę vietos bendruomenei. Net ir labai nemėgstant buvusių ministrų, teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ir jų palaiminta mokyklų tinklo pertvarka vertė savivaldybes atsižvelgti į daugelį aplinkybių prieš priimant sprendimą dėl mokyklos likimo. Tiesa, pirmoje vietoje vis tiek likdavo finansinis motyvas. Galiu kirsti lažybų su bet kuo – tokia situacija išliks ir toliau.
Kaip ir reikėjo tikėtis, Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų laukia finansavimo tvarkos reforma. Garsiai kalbėję apie būtinybę atsisakyti mokinio krepšeliu pagrįstos mokyklų finansavimo metodikos, „naujieji“ ir šiuo klausimu programoje kalba mįslėmis. Aišku viena – dabartinio mokinio krepšelio neliks, bet absoliučiai neaišku kas jį pakeis. Tačiau labai panašu, kad tai naujajai valdžiai nėra svarbiausias klausimas, daug svarbiau pabrėžti, kad bus sudarytos galimybės savivaldybėms daug laisviau disponuoti mokinio krepšelio lėšomis (tiesa, lyg ir žadėta, kad krepšelio neliks?) ir panaudoti sutaupytas lėšas kitoms švietimo reikmėms. Štai ir išlenda yla iš maišo – taupyti vis tiek reikės, tik lėšos, kurias dabar mokykla gali panaudoti savo nuožiūra, atiteks savivaldybei. O žinant, kad daugelis savivaldybių skendi milžiniškose skolose, o joms vadovaujančių politikų bei valdininkų požiūris į švietimą yra pakankamai atsainus, galima prognozuoti ilgus ir nevaisingus ginčus apie tai, kad gatvės šalia mokyklos remontas nėra švietimo reikmė. Šioje migloje lieka neaišku koks likimas laukia pradėto įvedinėti ikimokyklinuko bei planuojamo neformaliojo ugdymo krepšelio. Tiesa, programoje yra ir kone revoliucinė naujovė – „jungtinė mokykla“. Iš teksto galima suprasti, kad kažkokiu būdu į vieną daiktą bus sujungtos ankstesnių reformatorių išdraskytos vidurinės mokyklos ar „ilgosios“ gimnazijos. Kaip ir kokiu tikslu tai bus daroma, programa neatsako, bet iš kitų punktų galima spėti, kad taip naujieji Lietuvos švietimo strategai mato šiuolaikišką, kokybišką ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo įstaigų tinklą, orientuotą į visuotinį aukštos kokybės vidurinį mokslą ir garantuojantį kuo geresnį švietimo prieinamumą visiems.
Apskritai paėmus, programos nuostatas galima suskirstyti į dvi kategorijas – įsipareigojimą ką nors konkrečiai keisti ir pažadus siekti kažką pakeisti. Be to kas jau paminėta, naujoji valdžia nesiruošia įgyvendinti didelių pokyčių. Planuojama keisti mokyklų veiklos vertinimą – vidaus ir išorės auditą –, pedagogų atestacijos tvarką ir išgyvendinti smurtą bei patyčias mokyklose. Labai panašu, kad naujieji Švietimo ir mokslo ministerijos šeimininkai turi rimtesnių planų profesinio mokymo srityje – tiek didinant šio sektoriaus prestižą, tiek plečiant jo prieinamumą. Aišku ir tai, kad bus tęsiami kai kurie G. Steponavičiaus pradėti darbai – toliau plečiamas ikimokyklinio ugdymo prieinamumas ir mokyklų pastatų renovacija, nesustos kontraversiška pedagogų kvalifikacijos sistemos pertvarka, vietoje uždarytų mokyklų daugės daugiafunkcinių centrų.
Rašant apie kitus darbus vyriausybės programoje naudojami politinių „pažadukų“ nuvalkiotos frazės „sieksime gerinti“, „skatinsime plėtrą“, „labiau plėtosime“ ir pan. Kokie realūs darbai slypi po šiomis frazėmis, manau, negali pasakyti niekas. Nusivils tie, kurie vyriausybės planuose ieškos darbų gerinant mokytojų ir kitų pedagoginių darbuotojų darbo sąlygas.
Mokytojų atlyginimų kelti nežadama, o tik įsipareigojama juos išlaikyti dabartiniame lygyje – aukštesniais už šalies atlyginimų vidurkį. Esminių darbo užmokesčio tvarkos pokyčių irgi neverta laukti – deklaruojama, kad tik bus siekiama objektyvios ir teisingos darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos. Mokytojo profesijos prestižas irgi vargiai augs, nes jam stiprinti kažkodėl numatoma vien numatyti prevencines priemones, ginančias mokytojus nuo mokinių smurto. Neneigiant šios problemos, vis dėlto reikia pripažinti, kad neaukšto šios profesijos prestižo problema glūdi kitur. Pedagogų bendruomenę turėtų nuvilti ir tai, kad naujoji vyriausybė galutinai atsisako buvusios valdžios netesėto pažado mokytojams, turintiems didelį pedagoginio darbo stažą, sudaryti galimybę anksčiau išeiti į užtarnautą poilsį ir gauti senatvės pensiją. Dar daugiau – programoje aiškiai pasisakoma, kad bus skatinamas pensinio amžiaus sulaukusių darbuotojų tolesnis darbas. Tiesa, pedagogams laukiantiems galimybės anksčiau baigti profesinę karjerą, tam tikrą viltį galėtų suteikti valdžios planai „skatinti profesinių pensijų fondų plėtrą“, nes dar prieš rinkimus įtakingi socialdemokratų partijos veikėjai deklaravo, kad tik tokiu būdu butų galima spręsti išankstinės mokytojų pensijos problemą.
Vis dėlto nesinori, kad skaitytojui apie XVI Vyriausybės programoje matomas Lietuvos švietimo sistemos perspektyvas susidarytų vien tik neigiamas įspūdis. Joje yra nuostata, kurią įgyvendinus, galima bus išvengti net ir prasčiausių valdžios planų. Kalbu apie įsipareigojimą gerinti socialinį dialogą tarp darbdavių, valstybės ir samdomų darbuotojų bei deklaruojamą siekį didinti profesinių sąjungų įtaką priimamiems sprendimams per šakinių profesinių sutarčių pasirašymą. Jei čia programos autoriai kalba apie Darbo kodekse numatytas šakos kolektyvines sutartis, tai tokio susitarimo atsiradimas leis mokytojams, per jų interesams atstovaujančias profesines sąjungas, daryti realią įtaką Vyriausybės bei Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimams dėl savo socialinės – ekonominės padėties gerinimo. Mokytojų balsas turėtų būti labiau girdimas ir priimant sprendimus mokykloje ar vaikų darželyje, nes kitas vyriausybės programos punktas numato tobulinti teisinę bazę, užtikrinančią darbuotojų dalyvavimą įmonių valdyme.
Apibendrinant, reikėtų pripažinti, kad vargu ar per artimiausius metus sulauksime naujų vėjų iš Švietimo ir mokslo ministerijos kabinetų. Panašu, kad ir toliau bus daug šnekama apie būtinybę keisti ir keistis, bet pokyčių būtinumą geriausiai suvoks tik jų iniciatoriai. Mokyklas bei jose besimokančius mokinius ir dirbančius mokytojus toliau krės didesnė ar mažesnė nesibaigiančios švietimo reformos karštinė. Ir panašu, kad tokia nenormali situacija pasibaigs tik tada, kad mokytojai, kurių rankomis yra daromos visos abejotinos pertvarkos, nelaukdami malonių iš valdžios, išdrįs pasakyti savo svarų bei kompetentingą žodį apie tai, kas yra reikalinga Lietuvos švietimui. Ir tada valdžiai nebereikės dalinti miglotų pažadų kelti mokytojo profesijos prestižą, nes su savo profesijos vertę bei darbo svarbą suvokiančių mokytojų profesinėmis sąjungomis kolektyvinėse sutartyse susitars dėl planų ir darbų, kuriuos įgyvendinus, šalies švietimo sistema pasieks geriausių šioje srityje pasaulio šalių lygį. O puikų išsilavinimą teikiantys mokytojai jaus pasitenkinimą savo darbu bei bus aukštai vertinami visuomenėje.
Audrius Jurgelevičius
Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas