Ar galima liberalizuoti „darbo džiungles“?

Bičiulė išėjo iš darbo, nes paskutinius metus ten ji buvo metodiškai ujama, žeminama, įžeidinėjama. Jos viršininkas netikėtai suabejojo net jos kompetencija, nors šiame bare moteris sėkmingai darbavosi 25 metus ir buvo ne kartą skatinta bei apdovanota. Bet taip jau sutapo, kad šios darbo vietos labai prisireikė viršininko draugei, tad patys suprantate – laimėjo draugystė.


Tokiu atveju lietuviai vartoja frazę „išspirti iš darbo“. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus palieka darbovietę keturiomis: ne, tėškęs pareiškimą, jis išeina stačias, nutaisęs orų veidą, net surengia kolegoms vakarėlį išėjimo proga, nors paskui gulasi į ligoninę gydytis širdies. Lietuviai nemėgsta aukų, gulinčiuosius apeina nemušdami, bet susiraukę, o štai budelius gerbia, jiems ranką paduoda. Kaip jau minėjau, draugė buvo lyg tyčia išspirta Konstitucijos dieną, kurios 48 straipsnis skamba taip: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.“


Kolegės darbo sąlygos toli gražu nebuvo sveikos ir saugios, apmokėjimas – neteisingas, o socialinė apsauga reiškė, kad netrukus ji taps Darbo biržos kliente ir garantuos šiai „šieno ravėjimą“. Nežinau, kaip dar kitaip galima pavadinti šios įstaigos veiklą, kurią pačiai metus teko stebėti iš arti. Su tokia pat nauda gali registruotis ir policijos komisariate: Darbo birža man tol nesėkmingai ieškojo darbo, kol galop pati, o stebukle, jį radau. Kai kurių profesijų atstovams rasti darbą – tai tas pats, kas viduržiemy ieškoti žibučių miške.


Bijau, mano bičiulės laukia toks pat miškas viduržiemy, nes perkvalifikuoti 50-ies sulaukusią aukštos kvalifikacijos specialistę, turinčią 25 metų darbo stažą, tarkime, kirpėja, net „šieno ravėtojams“ ranka nekyla. Ar šios moters atvejis – reta išimtis? Būkite ramūs: tokiu civilizuotu būdu brangintiną darbą Lietuvoje palikti įprasta. Galop turi dar pats įsispirti į užpakalį: darbas – brangenybė, bet sveikata – brangesnė! O būdų, kaip tam darbuotoją paskatinti, randama įvairių. Kitas mano kolega išėjo iš darbo („savo noru“, žinoma) po kovos, kokios vyksta tarp plėšrūnų patinų rujos metu. Mat jo viršininkė į tas pačias pareigas priėmė savą žmogų su mintele „pasiliksiu stipriausią“, ir kolegos, užgniaužę kvapą, stebėjo supjudytųjų grumtynes… Kaip manote, kas išliko? Atspėjote: ne geresnis specialistas, o tas, kurio dantys aštresni! Nelyg džiunglėse: sveika konkurencija čia nekvepia…


Neseniai Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad 40 proc. gydytojų ir 27 proc. mokytojų darbe patiria pažeminimą: tai, pasirodo, populiariausias šalyje psichologinio smurtavimo būdas. O kitas tyrimas atskleidė, kad dauguma Lietuvos įmonių vadovų šios problemos nė nepastebi. Europoje psichologiniam smurtui darbe valdyti metamos didelės pajėgos. Higienos instituto tyrėja doc. Birutė Pajarskienė įsitikinusi: politinių sprendimų, kurie įpareigotų darbdavius pripažinti problemą ir imtis veiksmų, nepakanka. Taip pat, anot jos, vargu ar „gerosios praktikos“ pavyzdžiai gali būti pritaikomi Lietuvoje „dėl lietuvių istorinės patirties nulemto kultūrinio savitumo, susiformavusių socialinių stereotipų, vertybių sistemos ir elgesio normų“.


Tačiau mūsų Vyriausybė palaiko šį „kultūrinį savitumą ir elgesio normas“. Ji ketina liberalizuoti darbo santykius ir tam siūlo naujas Darbo kodekso pataisas, kurios neva skatins naujų darbo vietų kūrimą, mažins nedarbą, modernizuos darbo rinką ir pan. Sveikintina? Be abejonių. Tačiau konkrečiai siūloma štai kas: trumpinti įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminus, mokėti menkesnes išeitines išmokas, lengviau atleisti mažamečių tėvus… Laimei, tai užkliuvo profesinėms sąjungoms: ar tik darbuotojai nebus dar labiau išnaudojami, ar jų padėtis dar labiau nepablogės? Projektas grąžintas pataisyti, bet liberalizavimo idėjos neatsisakyta.


Žinoma, lietuviams būta ir blogiau. Amerikiečių rašytojas Eptonas Sinkleris žymiojoje novelėje „Džiunglės“ aprašo lietuvių emigrantų darbo patirtį Čikagoje praėjusio amžiaus pradžioje. Šiandien ypač šiurpina viena detalė: slidinėdamas skerdykloje ant krauju srūvančių grindų, darbininkas netyčia įsmukdavo į mėsmalės katilą ir virsdavo žmogienos faršu, o darbdavys jo nė neieškodavo. Savotiškas pasišalinimas iš darbo santykių, ar ne?


Būtent šis žurnalistinis E. Sinklerio tyrimas tapo akstinu kurtis įstaigoms, kurios šiandien vadinasi Darbo inspekcijomis. Tačiau kotletą iš žmogaus galima padaryti ir šiandien Lietuvoje, šiuolaikiškoje švarioje įstaigoje, psichologinio teroro būdu. Tik lietuviai tai vadina „sumalti į miltus“: ir jokia Darbo inspekcija neras galų!


Ar ketinimas „liberalizuoti darbo santykius“ nėra panašus į liberalizmo idėjos diegimą džiunglėse? Laisvę liūtams! Siūlyčiau nesivarginti su Darbo kodeksu, o tiesiog keisti mūsų Konstitucijos 48 straipsnį: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą, jei tik išsikovoja šią teisę nagais, ragais ir dantimis…“ O socialinė apsauga tokiam piliečiui reikalinga lyg šuniui penkta koja. Nedarbas jam negresia: darbo vietą jis išsigrauš dantimis!


 


žurnalistė Rūta Klišytė


VALSTIEČIŲ LAIKRAŠTIS