Šios konferencijos organizatoriai – Konrado Adenauerio fondas, Lietuvos socialios rinkos plėtros institutas bei interneto dienraštis „Bernardinai.lt“. Konferencijoje dalyvavo ir pranešimą skaitė žymus Vokietijos politikas bei mąstytojas Bernhardas Vogelis, kuris yra vienas iš įtakingiausių Konrado Adenauerio fondo veikėjų, jam yra tekę eiti itin svarbias valstybines pareigas, jis yra vienintelis Vokietijos politikas, kuris buvo net dviejų federacinių žemių premjeras.
Po konferencijos B. Vogelis sutiko duoti išskirtinį interviu interneto dienraščiui „Bernardinai.lt.“
Kalbamės iš karto po Seime vykusios konferencijos, kurios pavadinimas teigia, kad socialinė rinkos ekonomika yra atsakymas į dabartinę ekonominę, finansinę krizę. Kiek suprantu, taip teigti leidžia ir tas faktas, kad socialinės rinkos ekonomikos koncepcija taip pat yra reakcija į krizę – beje, kur kas didesnę nei dabartinę – Vokietijai po Antrojo pasaulinio karo teko atsikurti iš griuvėsių?
Socialinė rinkos ekonomika, kaip teorinė koncepcija, nėra susijusi su kuriuo nors specifiniu istoriniu laikotarpiu ir tinkanti vien tik jam. Tačiau kiekviena teorija turi žymę to laikotarpio, kuriuo buvo suformuluota ir plėtojama. Taigi, ir socialinę rinkos ekonomiką turėtume pirmiausia suvokti kaip atsakymą į neatidėliotinus, netgi kankinančius pokario klausimus bei problemas.
Vokietija po karo buvo virtusi griuvėsiais, praradusi daugybę žmonių, o visa ekonominė sistema tiesiog išsunkta kaip citrina. Teko spręsti elementarų klausimą – kaip aprūpinti valstybę maisto produktais, kai įprastiniai aprūpinimo keliai suardyti, o Rytų teritorijos okupuotos. Kaip atgaivinti ekonomiką, kuri visiškai sudaužyta, o žmonės nežino, kaip pasirūpinti būtiniausiai dalykais?
Nacionalsocialistinė ekonomika buvo labai centralizuota ir planinė. Vienintelė rinkos ekonomika, kurią žmonės atsiminė, buvo depresijos laikų nepriteklių laikotarpis, ir nostalgijos jis nekėlė. Tad natūralu, kad toje situacijoje nebuvo paprasta kalbėti apie rinką, laisvės ugdymą. Tuo labiau turėtume gerbti tuos ano meto mąstytojus ir politikus, kurie veikė labai drąsiai. Paminėsiu tik keletą pavardžių: Walteris Euckenas, Franzas Böhmas, Wilhelmas Röpke, Alexanderis Rüstowas, Alfredas Mülleris-Armackas ir Ludwigas Erhardas. Juos vienijo nuostata, kad tuomečius ekonomikos nepriteklius tik iš dalies sąlygojo karas. Visų pirma juos lėmė nacionalsocializmo įvesta planinė ekonomika, paralyžiavusi ir sugriovusi rinkos ekonomikos sąlygomis galimą bendrų ekonominių gamybos jėgų sąveiką. Visi buvo įsitikinę, kad galų gale tik laisvosios rinkos ekonomikos pagrindai galėtų išspręsti neatidėliotinas problemas ir vokiečių tautai vėl suteikti ateitį, t. y. teigiamos raidos perspektyvą.
Pasitikėjimas konkurencija ir rinkos galiomis tėra viena iš socialinės rinkos ekonomikos pusių. Ne mažiau svarbu suvokimas, kad valstybė turi paremti tuos, kuriems tikrai reikia pagalbos, kurie praktiškai iškritę iš konkurencijos lauko, taip pat ir tai, kad ekonomika neatsiejama nuo etikos. Tokie dalykai kaip saikingumas, sąžiningumas, darbštumas, pasitikėjimas, atjauta – ne mažiau svarbūs ekonominiam gyvenimui nei materialinės žaliavos ar kapitalas.
Labai trumpai nusakant socialinės rinkos ekonomikos esmę – tai ekonomika, paremta įsitikinimu, kad žmogus yra visa ko centras, jis – aukščiau už valstybę, už bet kurį socialinį darinį. Valstybės pareiga – užtikrinti pagrindines sąlygas, kad žmogus galėtų pasirūpinti savimi ir savo artimaisiais. Pabrėžiu, siekinys yra ne tai, kad valstybė pasirūpintų žmogumi, bet tai, kad sudarytų jam sąlygas savimi pasirūpinti, pačiam spręsti iškilusias problemas. Valstybės įsikišimas turi ne panaikinti konkurenciją, bet veikiau pašalinti kliūtis, kurios šią konkurenciją deformuoja.
Ar per dabartinę krizę dera atsigręžti į pokario Vokietijos patirtį? Manau, kad kai kurios valstybės bandė iš tos patirties pasimokyti, kitos ieškojo kitokių sprendimų. Tikrai nenoriu, kad Vokietija šioje situacijoje būtų traktuojama kaip auklė ar mokytoja. Kiekviena valstybė turi unikalų kelią ir jei jau juo pasuko, privalo prisiimti atsakomybę.
Prieš keletą metų būta daug diskusijų, jog būtina keisti ydingus elgesio modelius, kurie buvo viena iš svarbiausių krizės priežasčių, tačiau ilgainiui labiau pradėta kalbėti apie visuotinį taupymą, o ne apie socialinės neteisybės žaizdas…
Tiesa, kad krizė turi įvairias stadijas, ir, deja, kai žmonės išgyvena vieną etapą, jie linkę užmiršti, ką išgyveno. Svarbu įsisąmoninti, kad viena iš krizės priežasčių – gobšumas ir piktnaudžiavimas turima ekonomine galia. Kita vertus, taip pat svarbu suvokti, jog šiuo metu viena svarbiausių problemų yra įsiskolinimas, todėl labai svarbu būti taupiais. Todėl neturėtume supriešinti įvairių krizės priežasčių, svarbu stengtis elgtis nuosekliai ir išmintingai.
Lietuvos politikai entuziastingai kalba apie socialinę rinkos ekonomiką, tačiau, nepaisant visų šių kalbų, socialinė nelygybė Lietuvoje tik didėja. Lyginant su Vokietija, socialiniai skirtumai Lietuvoje kur kas didesni.
Kiekviena valstybė, priklausanti Europos Sąjungai, turi savo istoriją, kurią svarbu išmanyti, vertinant tai, kas vyksta dabar. Todėl aš, žinodamas, iš kokios sistemos Lietuva išsivadavo, esu linkęs kreipti dėmesį veikiau į stulbinančius rezultatus, o ne į tai, kas dar nepadaryta, ar į neišvengiamai pasitaikančias klaidas. Manau, kad Lietuva šiandien tikrai yra nusipelniusi pagarbos už tai, kaip stengiasi tvarkytis situacijoje, kurioje kai kurios „senesnės“ ES narės nuėjo lengvesniu, bet pavojingu keliu. Šiandien dėl to visi turime daug problemų.
Norėčiau būti teisingai suprastas – aš tikrai neneigiu, kad Lietuvoje yra daug politinių, ekonominių, socialinių problemų. Tačiau, patikėkit, kartu galima kalbėti apie stulbinamą pažangą. Man teko labai sudėtinga politinė misija Vokietijos susivienijimo metu, aš mačiau, kokie milžiniški skirtumai skiria Rytų ir Vakarų Vokietiją, todėl puikiai suvokiu tai, kaip nelengva valstybei, kuri dešimtmečius gyveno totalitarinėje planinėje sistemoje, pereiti prie visai kitokio ekonominio ir politinio mąstymo. Suvokiu ir tai, jog kurti socialinę rinką tuščioje vietoje, kai galima pradėti iš naujo, kur kas lengviau, nei perdaryti, remontuoti egzistuojančią sistemą.
Buvusių socialistinių valstybių žmonės negalėjo paprasčiausiai iš vieno sistemos laivo perlipti į kitą, reikėjo plaukiant atlikti kapitalinį remontą, o tai visada kur kas sunkiau. Todėl suprantama, kad šiandien gyvenate dar ne taip, kaip norėtumėte, reikia daug ką atitaisyti ir, svarbiausia, pakeisti mentalitetą, lūkesčius, kad valstybė turi perimti iš piliečių iniciatyvą, kaip buvo įprasta centralizuotoje Sovietų Sąjungoje.
Didelė dalis Lietuvos politikų su pavydu žvelgia į Skandinaviją ir į gerovės valstybės modelį. Pastarasis gerokai skiriasi nuo socialinės rinkos ekonomikos, nes akcentuoja ne tiek atsakingą piliečių laisvę, kiek valstybės globą…
Nenoriu vertinti, kuris ekonominis modelis geresnis. Vokietijoje taip pat ilgą laiką pavydžiai žiūrėta į Skandinaviją, tačiau ilgainiui vis labiau įsitikinome, kad ir pas juos iš krano teka vanduo, o ne nektaras, jog globos valstybė turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų. Pavyzdžiui, piliečiai tampa vangūs ir vis mažiau imasi iniciatyvos, daug ką, ką galėtų padaryti patys, perduoda valstybei.
Diskusijos metu stebėjotės, jog profesinės sąjungos pagrindiniu dialogo partneriu laiko ne darbdavius, o valstybę…
Man tai labai priminė situaciją, kurią mačiau Rytų Vokietijoje po Vokietijos susivienijimo. Kai ilgą laiką gyveni sistemoje, kur valstybei priklauso visų problemų sprendimo raktas, sunku persiorientuoti.
Kalbate apie tai, kad reikia kantrybės ir laiko, tačiau natūraliai norisi pagreitinti atsisveikinimą su sovietiniais įpročiais?
Suprantu norą greitinti, tačiau svarbu vengti paviršutiniškumo. Esminis uždavinys įsiklausyti į kitą, susitikti su juo ten, kur jis yra, o ne aiškinti, koks jis turėtų būti. Labai svarbu realiai vertinti situaciją, tada galima stengtis nuosekliai ją keisti. Vien tik kalbos, kad situacija turėtų būti kitokia – nieko nekeičia. Moralizavimas yra silpnojo ginklas.
Problemiška tai, kad sovietiniai įpročiai labai veikia mūsų santykį su Europos Sąjunga. Mes mielai tampame direktyvų vykdytojai, o ne dialogo partneriai.
Lietuva tik aštuonerius metus priklauso Europos Sąjungai. Tai labai maža istorijos atkarpa. Turime būti labai kantrūs, tikri pokyčiai vyksta lėtai. Būtų tikra nesėkmė, jei įsivaizduotume Briuselį kaip auklėtoją, kuris pateikia nuorodas ir sprendžia mūsų problemas. Tokios Europos Sąjungos, tikiu, nenori niekas. Na, o mokytis gyventi kartu, gerbiant vienas kitą, ieškant sąlyčio taškų ir išsaugant savitumą – to turime dar daug mokytis.
Aktyviai dalyvaujate Konrado Adenauerio fondo veikloje, kurį laiką buvote šio fondo vadovas. Ko siekia šis fondas, ir kaip jis atsirado?
Vokietijoje buvo suvokta, kad demokratinė konstitucija yra demokratijos pagrindas tik tada, kai valstybėje pakankamai demokratiškai mąstančių žmonių. Tokius žmones reikia ugdyti. Kitas dalykas – po karo gavome labai daug kitų valstybių, ypač JAV, pagalbos. Kai mūsų ūkis pradėjo atsigauti, atėjo metas padėti tiems, kuriems šiandien reikia pagalbos. Kiekviena valstybė, dalindamasi, jei tik turi galimybių, įvairiapusiai turtėja.
K. Adenauerio fondas pirmiausia siekė padėti raidos valstybėms, steigėme jose biurus, vykdėme įvairias programas su vietos politikais, nevyriausybinėmis organizacijomis. Mūsų užsienio biurai pradėti kurti prieš 50 metų, tada net minties nebuvo, kad kada nors turėsime biurų Maskvoje, Vilniuje ar Varšuvoje. Prieš dvidešimt metų atsirado galimybė žvilgsnį nukreipti į tas valstybes, kur vyko radikalios permainos. Džiaugiamės tuo, kad galime bent kiek prisidėti, perteikti įgytą patirtį.
Kelis kartus paminėjote, jog labai svarbu turėti kantrybės. Iš kur Jūs pats jos semiatės?
Kol buvo sukurta veiksminga demokratija, Vokietijoje pasikeitė kelios kartos. Tai neįvyko per naktį. Visi, kurie ryžtai daryti reformas, turi realiai įvertinti, kad jų vaisius pamatys ne iš karto, svarbu nepradėti panikuoti ir mokytis laukti.
Aš kantrybės semiuosi iš savo patirties. Mačiau labai daug įvairių politinių procesų, buvo laikas, kai viskas atrodė kur kas paprasčiau. Paskui suvokiau, kaip svarbu džiaugtis net ir mažiausia teigiama permaina. Esu tikintis žmogus. Dievas – labai kantrus žmonėms, tokios kantrybės ir mes turėtume mokytis.
kalbino Andrius Navickas
Bernardinai.lt
