Viešųjų ryšių benefisas
Kad ir ko siekė vasario 21 d. įspėjamąjį streiką organizavusios Lietuvos švietimo profesinė sąjunga ir LŠDPS Žemaitijos profesinių sąjungų susivienijimas, tačiau vienos streiko pasekmės vargu ar kas tikėjosi. Žinia apie streikuojančius mokytojus taip paveikė švietimo ir mokslo ministrą G. Steponavičių, kad šis, ir taip nesiskųsdamas iškalba, galutinai atsivėrė ir išsakė tiek naujienų apie situaciją švietime ir savo indėlį šią situaciją gerinant, kiek nebuvo šnekėjęs per visą savo ministeriavimo laiką. Jo kalbos laisvai liejosi iš TV ekranų, sklido radijo bangomis, gulė spaudos puslapiuose. Bet tikra apoteozė buvo pasiekta streiko dieną visoms šalies švietimo įstaigoms išplatintame rašte „Dėl situacijos švietimo sistemoje ir profesinių sąjungų reikalavimų“. Analizuojant šį, panašu, paskubomis surašytą dokumentą ima suktis galva nuo elementaraus melo, diletantiškų išvadų darymo bei skandalingų pasiūlymų keisti situaciją. Visą šį viešųjų ryšių jovalą G. Steponavičius gausiai atmiežia pagyromis apie savo nuveiktus „iš esmės pozityviai įvertintus“ darbus.
Nesuprato reikalavimų esmės ar sąmoningai klaidina?
Nors raštas skirtas profesinių sąjungų reikalavimams aptarti ir todėl jo pradžioje paminėti profesinių sąjungų kelti reikalavimai – tobulinti mokinio krepšelį, įvesti 18 kontaktinių pedagoginę normą bei netvirtinti Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos –, tačiau toliau kažkodėl imama postringauti apie tai, kad mokytojų atlyginimai mažėja ne dėl ministerijos kaltės ir, neva, taip teigiančios profesinės sąjungos nėra teisios. Palikime šį melą ministro sąžinei, nes nė viename streikavusių reikalavime nebuvo užsiminta apie siekį juos didinti.
Toliau ministras pereina prie profesinės sąjungos reikalavimo įvesti 18 kontaktinių valandų pedagoginę normą, beje, kuri egzistavo mažiau nei prieš 10 metų. Perskaičius lieka neaišku – ar G. Steponavičius nesuprato reikalavimo esmės ar sąmoningai bando kiršinti mokytojus? Bet kuris bent kiek teisės ragavęs žmogus supranta, kad bet kokios pedagoginės normos ar net etato nustatymas, nedraudžia mokytoją įdarbinti ir mažesniu krūviu, deja, ne vieno universiteto teisininko diplomais besigiriantis ministras, tvirtina atvirkščiai. Toliau šalies švietimo vairininkas prabyla mokyklų vadovų vardu, tvirtindamas, jog jiems ši tvarka bus nepriimtina, nes „techniškai neįmanoma taip paskirstyti darbo krūvio mokykloje, kad nebūtų mažesnių nei 18 valandų krūvių“. Ir taip kalba ministras bandęs įvesti etatinį mokytojų darbo apmokėjimą, kai etatą turėjo sudaryti 36 valandos?! Kaip tada būtų vadovai skirstę krūvius? Nejau sunku buvo G. Steponavičiui pasiklausti savo dešiniosios rankos – viceministro V. Bacio – ilgus metus dirbusio mokyklos direktorium, kaip galima tarifikuoti mokytojui vos kelias valandas?
Kaip atsikratyti vyresnio amžiaus mokytojų?
Neabejoju, kad galėjo pasiklausti (tuo labiau, kad ministrą supa armija patarėjų bei padėjėjų), bet liberalas G. Steponavičius painiodamasis teisinėse peripetijose, savarankiškai priėjo prie esminės išvados švietimo bendruomenei – neišvengiamai reikia mažinti mokytojų skaičių. Vienintelė kliūtis tam – profesinės sąjungos, kurios „aiškiai nepasisako dėl (…) mokytojų, kuriems stinga krūvio iki 18 valandų krūvio, atleidimo.“ O jei profesinės sąjungos nepasisako, tai optimistiškojo ministro galva pilna planų kaip atsikratyti vyresnio amžiaus mokytojais. Būtent čia aiškiausiai matosi liberalus (priminsiu – G. Steponavičius liberalų partijos vicepirmininkas) požiūris į teisės aktus. Pirma priemonė atsikratyti nereikalingais mokytojais – apriboti pensinio amžiaus mokytojų galimybes dirbti mokykloje, pasiūlant jiems rinktis mažesnį krūvį. Ir kaip tikras liberalas, G. Steponavičius prideda: visa tai bus daroma „savanoriškumo pagrindu“. Toliau liberalios minties adeptas siūlo antrą priemonę – riboti maksimalų mokytojų krūvį. Riboti ne tik vienoje mokykloje, bet ir suskaičiavus jo atliekamus darbus visose ugdymo įstaigose bei sutvarkius korepetitorių apskaitą. Siekiant išlikti objektyviems, pridursime, kad ministras neužmiršo ir Vyriausybės programoje įrašyto pažado sudaryti galimybes mokytojams anksčiau išeiti į pensiją. Pažado neužmiršo, bet pamiršo, kad pažadus reikia tesėti ir kilniaširdiškai siūlo atnaujinti diskusijas apie tai. Klasikinis tuščiai diskutuojančio – žmonės tai vadina plepėjimu – , bet pažadų nesilaikančio ministro elgesio pavyzdys!
Koncepcija, pasirodo, nieko nereglamentuos…
Visa teisinė G. Steponavičiaus kompetencija išryškėja skaitant jo sofistinius išvedžiojimus apie visuotinai kritikuojamą Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos projektą. Aukso vertės yra teiginys: „(…) koncepcija nebuvo rengiama kaip norminis dokumentas ir negali būti reglamentuojančio pobūdžio“. O jei šis dokumentas ir nieko nereglamentuos, tai kodėl kitu sakiniu išvardinti mažiausiai 8 reglamentuojantys teisės aktai, kurie bus keičiami priėmus „nenorminę koncepciją“? Tarp išvardintųjų dokumentų yra ir „Mokytojų ir pagalbos mokiniui specialistų atestacijos nuostatai“, tačiau ministras viešai neigia profesinės sąjungos keliamus nuogąstavimus apie privalomos, visuotinės ir reguliarios atestacijos įvedimą. Žodžiais neigia, tačiau rašte lyg niekur nieko dėsto jog netrukus bus paskelbti „po diskusijų su socialiniais partneriais atnaujinti „Mokytojų ir pagalbos mokiniui specialistų atestacijos nuostatai“. Arba G. Steponavičiui profesinės sąjungos nėra socialiniai partneriai, arba ministras tiesiog meluoja, nes NĖ VIENOS šalies mokytojų profesinės sąjungos žmonės akyse nėra matę naujos nuostatų redakcijos.
Panegirika sau
Tik ironišką šypseną gali sukelti rašto „Dėl situacijos švietimo sistemoje ir profesinių sąjungų reikalavimų“ dalis, kurioje G. Steponavičius, kaip lietuviškoje tautosakoje minimas šuo, bando pats pakelti savo uodegą, eilinį kartą pasigirdamas nuveiktais darbais – realiai popierizmo mokyklose nesumažinusiu (apie tai tereikia paklausti bet kurio mokytojo) „popierizmo mažinimu“, vis dar didžiules aistras savivaldybėse keliančia mokyklų tinklo pertvarka ir kitais pakankamai kontraversiškai vertinamais dalykais. Deja, ir čia liberalusis ministras neapsiėjo be melo pareikšdamas, kad susitarta dėl to, „mokyklos ugdymo planas turi būti derinamas su darbuotojų atstovais“. Dėl to, matyt, G. Steponavičius tarėsi tik pats su savimi, todėl ir šią nuostatą pamiršo įrašyti į savo 2011 m. birželio 7 d. įsakymu patvirtintus 2011–2013 metų pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendruosius ugdymo planus. Įnikęs į pagyras sau, ministras begėdiškai mokytojus painioja ir pateikdamas nežinia iš kur paimtus duomenimis, jog mokytojų darbo užmokestis yra daugiau nei 20 proc. didesnis už šalies atlyginimų, kukliai nutylėdamas, nelabai malonų faktą, kad mokytojų atlyginimų dydis vis dar nesiekia valstybės sektoriaus darbuotojų atlyginimų vidurkio.
Tegyvuoja darbo grupės ir vienašališki sprendimai!
O pačioje rašto pabaigoje ministras G. Steponavičius, per savo kadenciją daugybę kartų kaltintas mokytojų bei jų atstovų nuomonės nepaisymu ir vienašališkų sprendimų priėmimu, grįžta prie visiškai susikompromitavusio pasiūlymo kurti bendras darbo grupes su profesinėmis sąjungomis, kurios, neva, turi pateikti „aiškius ir priimtinus siūlymus“. Tik rašte užmirštama įrašyti, kam priimtini turėtų būti šie pasiūlymai. Nes norėtųsi Švietimo ir mokslo ministerijos galvai priminti, kad jis „partnerystės pagrindais“ jau kūrė daugybę darbo grupių, kurios teikė aiškius pasiūlymus, bet dauguma jų neatsidūrė ministro pasirašytuose teisės aktuose. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – ministerijos specialistai, mokyklų vadovų bei profesinių sąjungų atstovai 2011 metų vasaros pradžioje darbo grupėje jau buvo susitarę dėl 18 kontaktinių valandų pedagoginės normos, tačiau į liepos 18 d. (kada mokytojai atostogauja) ministro patvirtintą darbo apmokėjimo tvarkos aprašą ši nuostata nepateko. Matyt, taip atsitiko todėl, kad šie pasiūlymai nebuvo priimtini aukščiausiai, todėl ir neklystančiai, tiesos instancijai švietime, ponui G. Steponavičiui. Todėl lieka visai neaišku, kam skirtas pamokslininko tonu išsakytas paskutinis rašto sakinys, kad socialinis dialogas ir yra dialogas, o „ne išankstinis nekompromisinis diktatas“. Matyt, ši mintis gimė švietimo ir mokslo ministrui diskutuojant ir tariantis… pačiam su savimi.
Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius
www.svietimoprofsajunga.lt