Iki šiol lpsk laimėjo visas bylas dėl draudimų surengti protesto akcijas

Vilniaus miesto savivaldybė pirmąjį kartą atsisakė leisti profesinėms sąjungoms 2010 m. rugsėjo 29 d. surengti taikų mitingą „Gana skurdinti žmones! Svarbiausia – darbo vietų kūrimas ir ekonomikos augimas!“ prie LR Vyriausybės, kuriuo norėta atkreipti dėmesį ir išsakyti savo poziciją dėl augančio nedarbo, didėjančių kainų, priverstinės darbingų žmonių ir jaunimo emigracijos, atlyginimų mažinimo.


Šį Vilniaus miesto savivaldybės atsisakymą profesinės sąjungos apskundė teismui ir bylą pirma instancija laimėjo. Teismas konstatavo, kad savivaldybė nesilaikė Susirinkimų įstatyme nustatytos procedūros: vilkino išduoti sprendimą, sprendimo su pareiškėjais nesuderino, todėl paneigė konstitucinę pareiškėjų teisę į susirinkimus.


Tačiau Vilniaus miesto savivaldybė su apeliaciniu skundu į Vyriausiąjį administracinį teismą. Bylos nagrinėjimas planuojamas 2012 m. sausio 10 d.


 


Antrąjį kartą Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė išduoti leidimą dėl mitingo, planuoto 2011 m. sausio 16 d. Tąkart protesto akcijos surengti neleista, prisidengiant Sausio 13-osios renginiais ir tuo, kad prie LR Vyriausybės negalima mitinguoti dėl to, jog ten, neva nebesutelpa 3000 žmonių (tiek dalyvių planavo sukviesti profesinės sąjungos). Perėjusi visus biurokratinius barjerus dėl leidimo mitinguoti sausio 16 dieną ir galiausiai gavusi neigiamą atsakymą, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija apskundė Vilniaus miesto savivaldybę Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui. 2011 m. sausio 14 d., Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas konstatavo, jog miesto savivaldybė „grubiai pažeidžia ieškovo teisę į taikius susirinkimus“, todėl teismas įpareigoja savivaldybę „išduoti susirinkimo organizatoriui pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos“.


Teismas taip pat nustatė, kad nesuteikdama leidimo mitinguoti, „Vilniaus miesto savivaldybė, vadovavosi realiai nepagrįstais duomenimis apie tai, kad rengiant mitingą organizatorių nurodytoje vietoje, gali būti pažeistas valstybės ar visuomenės saugumas“, o kaip motyvą pateikė vieno informacijos portalo komentarus, kad gali pasikartoti 2009-ųjų sausio 16 dienos įvykiai.  Teismo išvada: „įrodymų, jog gali pasikartoti 2009-01-16 įvykiai nėra, todėl šis motyvas nelaikytinas teisingu ir atitinkančiu proporcingumo principo reikalavimus atsisakant išduoti Pažymėjimą“. Sprendimą teismas leidžia vykdyti skubiai.


Nors 2011 m. sausio 14 d. teismo sprendimas įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę suteikti leidimą profesinėms sąjungoms mitinguoti sausio 16 d., tačiau oficialų Vilniaus miesto savivaldybės leidimą surengti mitingą, LPSK gavo tik sausio 17 d., t.y. jau po planuoto mitingo datos.


Savivaldybė triumfavo – laimėjo kovą pažeisdama Žmogaus teises: net teismui pripažinus, kad savivaldybė grubiai pažeidė teisę į taikius susirinkimus, planuotas mitingas sausio 16 d. neįvyko. Savivaldybės valdininkai teisinosi, esą nebespėjo laiku įvykdyti teismo sprendimo.


Atrodytų, to turėjo pakakti, tačiau Vilniaus miesto savivaldybei – negana.  2011 m. vasario 4 d., teismo sprendimą, kuriuo buvo įpareigota išduoti leidimą dėl suderintos 2011 m. sausio 16 d. susirinkimo vietos, Vilniaus miesto savivaldybė apskundė apeliacine tvarka. 


2011-12-01 Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą, t.y. pripažino profesinių sąjungų teisę organizuoti taikų susirinkimą. Teismas taip pat nustatė:


Susirinkimo organizatoriais gali laisvai pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir būdą (esminiai susirinkimų laisvės elementai), tačiau jie taip pat turi imtis priemonių, kad susirinkimas nepakenktų valstybės ar visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeistų viešosios tvarkos;


Deklaratyvus įstatymo saugomų vertybių išvardijimas atsisakyme suteikti leidimą negali būti laikomas pagrindžiančiu susirinkimų laisvės ribojimo primygtinį socialinį poreikį. Taigi susirinkimų laisvės ribojimo priežastys turi būti ne deklaratyvios, bet būtinos demokratinėje visuomenėje.


– Savivaldybės sprendimai turi vadovautis ne prielaidomis, o motyvuotomis faktinėmis išvadomis. Grėsmė turi būti tokia didelė, kad reikalautų pritaikyti tokią drastišką priemonę kaip renginio draudimas.


– Protokolo surašymas ir jo pasirašymas negali būti pakankama priežastis pranešti organizatoriams apie priimtą sprendimą po kelių dienų, kai tuo tarpu įstatymas aiškiai įpareigoja informuoti pareiškėjus apie priimtą sprendimą tą pačią dieną.


 


 


 


parengė LPSK teisininkė


Jolanta Cinaitienė