Baisus rekordas

Katastrofišką Lietuvos situaciją puikiausiai iliustruoja paprasčiausi skaičiai. Iki 2009-ųjų kasmet socialinėms išmokoms ir kompensacijai už vandenį bei šildymą reikėdavo mažiau nei po 200 mln. litų, pernai išmokėti jau 692 mln. litų, o šiems metams planuojama išleisti per 800 mln. litų.

Tačiau tai toli gražu ne visi pinigai, skiriami socialinei sričiai. Milijonus litų kainuoja nemokamas moksleivių iš neturtingų šeimų maitinimas, jų paruošimas mokyklai prieš rugsėjo 1-ąją, socialiai remtinų žmonių kompensacijos už susisiekimo paslaugas, išduodami nemokami pasai bei asmens tapatybės kortelės ir t.t. Skurdo lygį iliustruoja ir faktas, kad šiemet per pirmąjį pusmetį maisto paketais paremta per 480 tūkst. gyventojų. Iš viso šiemet visų rūšių paramai planuojama išleisti apie 1,8 mlrd. litų. Ir tai – neskaitant motinystės, laikino nedarbingumo pašalpų, senatvės ir kitų pensijų ir panašiai.

Kam priklauso valstybės socialinės pašalpos, nustato Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymas. Jo tikslas – paremti žmones, kai jie yra išnaudoję visas kitas pajamų gavimo galimybes. Bene pagrindinis reikalavimas norintiems gauti paramą – kad turto vertė neviršytų normatyvo, apskaičiuojamo pagal itin painias formules, ir kad pajamos neviršytų valstybės remiamų pajamų, kurios vienam asmeniui yra vos 350 litų. Pinigai socialinėms išmokoms bei kompensacijoms už vandenį bei šildymą skiriami iš valstybės biudžeto per specialias tikslines dotacijas savivaldybėms.

Nueita klaidingu keliu

Tačiau kodėl žmonės verčiami paminti savo žmogišką orumą ir raginami maldauti paramos?

Seimo socialdemokratų frakcijos seniūnas Algirdas Butkevičius įsitikinęs: valstybė turėjo galimybių žmonėms duoti ne žuvį, o meškerę tai žuviai pasigauti, tačiau pasielgta priešingai dėl visiško ekonomikos neišmanymo.

„Buvo nueita paprasčiausiu ir klaidingu keliu. Šitos Vyriausybės iškeltas tikslas buvo taupyti. O taupymas pirmiausiai prasidėjo nuo pensinio amžiaus žmonių. Dėl sumažintų pensijų nemaža jų dalis tapo socialiai remtini. Sutaupėme pensijų sąskaita, tačiau sutaupytus pinigus turėjome išmokėti kaip socialines pašalpas. O žmonių orumas buvo pažeistas“, – dėstė A.Butkevičius.

Elgtasi atvirkščiai

Anot jo, padaryta ir daugiau klaidų, dėl kurių žmonės iš užsidirbančių pragyvenimui paversti pašalpų prašytojais.

„Dėl taupymo sumažintos ir socialinės išmokos, skiriamos žmonėms, kurie darbo rinkoje dalyvauti negali. Dėl to buvo suduotas smūgis vidaus rinkos vartojimui. O be vidaus rinkos atsigavimo kalbėti apie ekonomikos atsigavimą nėra jokios prasmės. Be to, reikėjo galvoti apie motyvacijos neprašyti pašalpų sukūrimą, nes dabar žmonės dėl itin sumažintų algų nesuinteresuoti dirbti. Turėjo būti kuriamos darbo vietos skatinant smulkųjį ir vidutinį verslą, o jiems sąlygos tik apsunkintos. Tokia situacija susidarė dėl ekonomikos neišmanymo, nes iškeltas tikslas bet kokia kaina kuo mažiau išleisti, neišskiriant jokių prioritetų“, – vardijo A.Butkevičius.

Ydinga sistema

Kad situacija yra tragiška, sutinka ir Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Dagys, nors jis, kaip valdančiosios Konservatorių partijos atstovas, tvirtino, esą valdantieji darė viską, kad socialiai remtinų asmenų skaičius neaugtų taip drastiškai.

„Yra pašalpos, skiriamos iš valstybės biudžeto, pašalpos, skiriamos savivaldybių, bei įvairios išmokos. Sudėjus viską, iki krizės kokią nors pašalpą gaudavo 1,8 proc. Lietuvos gyventojų, o dabar – jau apie 8 proc., arba beveik 240 tūkst. Ar tam užtenka milijardo litų per metus? Ne, ne, tikrai neužtenka. Iš viso per metus reikia apie 1,8 mlrd. litų“, – kraupius skaičius vardijo R.Dagys.

Anot jo, jei nebus didinama minimali mėnesinė alga ir keičiama mokesčių sistema, situacija nesikeis: biudžetas sutaupys vienoje vietoje, tačiau išleis kitoje – pašalpų forma.

„Socialiai remtinų asmenų skaičius labiausiai išaugo dėl nedarbo ir įšaldytų algų. Mūsų bėda, kad rezervai, kurie turėjo būti sukaupti ekonomikos augimo metu, nebuvo sukaupti. Aišku, yra būdų žmonėms padėti ne pašalpomis. Kitaip tariant – duodant ne žuvį, o meškerę: per perkvalifikavimo sistemą, per pritraukiamas investicijas, darbo vietų kūrimą, aukštąjį mokslą. Bet reikia suprasti, kad visada atsiras žmonių, kurie tomis meškerėmis nesugebės pasinaudoti ir vis tiek prašys žuvies. Kita bėda, kad mūsų socialinės paramos skirstymo sistema yra ydinga. Pamatyti iš ministerijos, kas pašalpų atvažiuoja pasiimti su „mersais“ – neįmanoma, todėl šią funkciją reikia atiduoti savivaldybėms. Dabar žiūrima, ne kam paramos reikia, o ar tvarkingi popieriai. O popierius mūsų žmonės susitvarkyti sugeba“, – konstatavo R.Dagys.