Ji vis kartoja, kad priims sprendimus, kai visa paruošta medžiaga bus pateikta kompleksiškai. O juk sprendžiant pensijų, pajamų senatvėje užtikrinimo problemas yra daug pasirinkimų, jie skirtingose šalyse yra labai skirtingi.

Socialinės apsaugos specialistai teigia, kad daugelyje šalių ir naudojant skirtingas pensines sistemas pagrindinis tikslas – užtikrinti pakankamas(adequate) ir išlaikomas, stabilias ateityje (sustainable) pajamas yra pasiekiamas, bent jau einamuoju laikotarpiu ir artimoje ateityje.

Problemą iškelia ateitis, pirmiausia neigiamos demografinės perspektyvos, būtent šiuos perspektyvinius iššūkius imasi svarstyti Europos Komisija, paruošusi pensijų Žaliąją knygą, kurią dabar labai intensyviai svarsto visa Europa.

Ar tiktai Lietuvoje tokia bloga situacija su pensijomis, kad reikia imtis skubių sprendimų?

Taip, nes ekonominė krizės pasekmės-nedarbas ir migracija, neigiamos demografinės tendencijos šalyje sukūrė situaciją, kad šiandien apie pensijų reformą nekalbėti negalima. Apie ją kalbama ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, ir Rusijoje, ir Kazachstane ir daugelyje Europos Sąjungos valstybių narių, Lotynų Amerikos šalių tame tarpe ir Čilėje.

Bendras valstybių, kurias aplinkybės verčia tobulinti savo pensijų sistemas, sąrašas gali būti labai ilgas. Kai kuriose šalyse tos reformos vyksta labai audringai. Juk masinės demonstracijos Graikijoje, Prancūzijoje, o dabar Ispanijoje vyksta irgi didele dalimi dėl pensijų reformos klausimų.

Paminėtose šalyse pensijų finansavimo sistemos yra skirtingos, o kylančių pensinio aprūpinimo problemų turinys, jų mastas yra labai panašus. Tai verčia manyti, jog tikrai ne vien sistemos parinkimas apsprendžia jos funkcionavimo sėkmę.

Labai svarbu yra užtikrinti tinkamą naudojamos sistemos funkcionavimą, jos išlaikymo kaštų sumažinimą. Kuri sistema – einamojo finansavimo ar kaupiamoji – yra geresnė, galutinio atsakymo nėra. Tik žinome, kad kaupiamuosius fondus kartkartėmis sukrečia bankrotai ir staigūs milžiniški fonduose sukauptų lėšų vertės sumažėjimai, o einamojo finansavimo, valstybiniai fondai – gerokai stabilesni. Tai pažymima ir ES ekonominės krizės socialiniams padariniams įvertinti atliktoje analizėje.

Joje pažymėta, kad jau pradiniuose ekonominės krizės etapuose pensijų fondų investicijų vertė, o kartu ir pensinių įsipareigojimų grąžinimo sumos gerokai sumažėjo. Pirmajame etape, kol nedarbo augimas visoje Europos Sąjungoje dar nebuvo drastiškas, valstybinės (viešosios) einamojo finansavimo pensijos (PAYG) dėl prasidėjusios finansinės krizės beveik nenukentėjo, išskyrus kelias šalis, kuriose nedarbas labai išaugo (Latvijoje, Ispanijoje, Estijoje ir Lietuvoje).

Pensinių fondų vertė gerokai sumažėjo, ir reali mokumo problema tikrai gali atsirasti, jeigu finansinės rinkos ilgiau neatsigaus. Bet, išskyrus keletą šalių, kuriose finansinių rinkų padėtis jau dabar gana prasta ir nestabili, tai pirmiausia paveiks būsimus pensininkus.

Šiuo metu dauguma valstybių narių mano, jog jų pensijų sistemos yra gerai subalansuotos, taigi krizės sukeliamos grėsmės joms dar nėra didelės. Tačiau jei krizė gilės arba jeigu ji tęsis daug metų, tai ir einamojo finansavimo sistemos (PAYG) bus paveiktos didesniame skaičiuje šalių, nes nedarbo augimas mažins socialinių įmokų dydį ir socialinių išmokų (pensijų) dydžius.

Tai buvo pradiniai vertinimai.

Krizės eigoje pasirodė, jog kaip tik kai kurie privatūs kaupiamieji fondai tapo nemokūs ir reguliariems pensijų mokėjimams užtikrinti valstybės turėjo imtis specialių priemonių – taip atsitiko Airijoje, Graikijoje, jau nekalbant apie Islandiją.

Tam, kad užtikrintų pirmiausia valstybinių pensinių fondų stabilumą, dalis ES valstybių ėmėsi ilginti pensinį amžių, tai sekėsi ypač sunkiai (Prancūzija iki 62, Vokietija, Ispanija – iki 67 metų). Bet tai esamos sistemos tobulinimas, ne drastiška revoliucija.

O kaip reforma bus vykdoma Lietuvoje?

Visai nesenai Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas Dagys visuomenei pristatė numatomos reformos gaires(nuorodas). Jis pareiškė, kad reformuojant sistemą bus siekiama, kad “socialinio draudimo sistema būtų finansiškai tvari, užtikrintų solidarumo principo įgyvendinimą, sistemą administruojančios institucijos veiktų efektyviau, šio draudimo išmokos labiau priklausytų nuo mokėtų įmokų ir socialinio draudimo stažo, o vidutinė pensijos pakeitimo norma ateityje nemažėtų”.

Projekto rengėjai siekia aiškesnio ir stipresnio įmokų ir išmokų ryšio nustatymo, išmokų dydžius susiejant su mokėtų įmokų dydžiais bei laikotarpiu, už kurį buvo priskaičiuotos ir mokėtos socialinio draudimo įmokos, taip pat nustatyti aiškią išmokų indeksavimo tvarką, pensijų kaupimo finansavimą ir administravimo gerinimą.

Be to, R.J Dagio projekte siūloma pakeisti socialinio draudimo senatvės pensijos skaičiavimą, galimai pereinant prie virtualių sąskaitų sistemos.

Su daugeliu šių gana racionalių teiginių ir siekių iš principo būtų galima sutikti, dėl daugelio detalių būtų galima ir reikėtų dar daug diskutuoti. Bet kaip į šiuos pasiūlymų principus pažiūrės Seimo nariai, o dar juk gaires konkretizavus reikalingas ir Vyriausybės pritarimas. O būtent Vyriausybėje ir gali atsirasti kardinali priešprieša R.J. Dagio pasiūlymams.

Kodėl tokios mintys gali kilti? Juk R. J. Dagys yra valdančios daugumos Seime atstovas, o Vyriausybė irgi yra suformuota iš valdančios daugumos atstovu.

Ogi todėl, kad praktiškai tuo pačiu metu kai buvo paskelbtos R.J.Dagio siūlomos reformos gairės, Teisingumo ministras R.Šimašius viešai televizijos laidoje tautai reiškė savo nuomonę apie būtinybę panaikinti „Sodrą“ ir jos vietoje diegti universalią privačių kaupiamųjų fondų sistemą, vis minėdamas Čilės pavyzdį.

Kalbėjo Vyriausybės narys, vis grįžtantis prie nepasiteisinusios sistemos protegavimo. Juk jau šiandien, remiantis spaudoje pasirodžiusias vertinimais, kai kurie pasirinkę dalyvavimą kaupiamuose fonduose žmonės Lietuvoje gauna mažesnes pensijas. Gal buvo per trumpas kaupimo periodas, gal ateityje bus kitaip, geriau?

O kur nuvedė Čilę socialinio draudimo privatizavimas? Apie tai teisingumo ministras nekalba konkrečiai. Ką realiai laimėjo Čilės žmonės? Kokias pasakiškas (po 30 metų kaupimo) pensijas jie gauna dabar? Jau galima tvirtinti, jog dauguma kaupiamųjų fondų dalyvių tik pralaimėjo. Realiai laimėjo tik labai didelius atlyginimus gaunantieji privačių fondų dalyviai, o daugiausia išlošė arba pasipelnė iš būsimų pensininkų pinigų fondų ekspertai ir valdytojai. Ką apie tai sako specialistas iš JAV, Nortvesterno universiteto Benjaminas Snyderis.

Cituoju pažodžiui – „Čilėje pensinės sistemos privatizacijos rezultatai pasirodė esantys labai prieštaringi. Kad įvertintume rezultatą, reikia išsiaiškinti, kokie tikslai buvo tų, kurie šią reformą vykdė. Pirmiausia buvo tikimasi, kad atsiradus privatiems pensiniams fondams gyventojai galės gauti didesnes pensijas. Antra – buvo tikimasi, kad sistemos aprėptis bus didesnė negu valstybinės sistemos, kuri skaitėsi visuotine, tačiau liko daug visuomenės grupių, kurios išvis negaudavo jokios pensijos. Trečia – reformatoriai tikėjosi, jog fondų administravimo išlaidos liks kone tokios pat kaip anksčiau. Buvo ir aukštesnis, tolimas tikslas – pensijų reforma turėjo pakeisti čiliečių mentalitetą, įdiegti jiems daugiau individualizmo ir verslumo, išmokyti imtis daugiau atsakomybės ir mažiau pasitikėti valstybe. Tuo buvo bandoma išmokyti gyventojus jausti didesnę savo gerovės priklausomybę nuo rinkos, o ne nuo valstybinio aprūpinimo. 

Buvo keliamas dar vienas uždavinys. Iš šios reformos buvo laukiama didesnės kaupimo normos ir investicijų normos visoje ekonomikoje dėl daugelio fondų įsiliejimo į fondų ir taupymo rinką. Ši dalis pavyko – taupymo norma Čilėje išaugo smarkiai. Bet šis pasiekimas nėra vienareikšmis. Pensiniai fondai buvo labai riboti investavimo srityse, ir nors jie didėjo, daliai šakų jie buvo neprieinami.

Bet kiti siekiai pasiteisino dar mažiau. Nesenai buvo atlikta pensinių fondų Čilėje veiklos analizė ir paaiškėjo, kad pensijos žmonių, kurie liko valstybinėje sistemoje, yra didesnės nei žmonių, kurie išėjo į privačius fondus. Daug asmenų, kurie tapo privačių fondų dalyviais dar 80-aisiais, išėję į pensiją suprato, jog iš pensijos, kurią jiems moka privatus fonas, išgyventi negalima, ir buvo priversti dirbti toliau. Pasirodė, jog privačių pensinių fondų administravimo išlaidos yra labai didelės. Fondų buvo daug, jie buvo maži ir aršiai konkuravo, jie turėjo dideles lėšas skirti marketingui ir pasirodė, jog jų transakcinės (vykdymo) išlaidos daug aukštesnės, lyginant su valstybiniais fondais. Fondų valdymas pasirodė irgi esąs labai brangus – pinigų investavimui jie kvietėsi aukštos profesijos menedžerius. Valstybiniai fondai pasirodė esantys kur kas pigesni tiek juos išlaikant, tiek valdant.“

Citata, žinoma, yra per ilga – tiesiog nenorėjau iškraipyti autoriaus minčių. Dar – vidutinė pensija Čilėje dabar 200-280 USD. Ir tai po 30 metų kaupimo. Žmonių, kurie gauna labai dideles pensijas yra mažuma. Gana didelė Čilės gyventojų dalis taupydama iš viso neįgijo teisės gauti pensinių išmokų, jiems mokama po 70-80 USD.

Kodėl prievarta peršant kaupiamąsias sistemas Lietuvai neparankūs faktai yra nutylimi? Jei jau ta sistema yra tokia pavyzdinė, kodėl 2008 metais buvo įvykdyta nauja Čilės pensijų reforma? Čilės sistema buvo įdiegta dalyje Lotynų Amerikos šalių – kaip sekasi toms šalims? Kodėl Argentina ir Peru atsisakė šios neoliberalų giriamos sistemos? Ar dar ji išsilaikė Kazachstane? O jei Airija ir Graikija bankrutuos, kas tada atsitiks su tų šalių piliečių senatvei kauptais pinigais? Matyt, atsakomybės turės imtis valstybė.

Ar yra šiuo metu ekspertų, tvirtai įsitikinusių, kad artimoje ateityje nebus globalinių finansinių krizių? Juk pasaulinėje finansų sistemoje egzistuoja daug neišspręstų problemų. Jeigu jos užgrius, labiausia nukentės silpnosios ekonomikos, taigi ir Lietuva. Kas tada atsitiks su mūsų visų fonduose sukauptais pinigais, aišku visiems. Jauni žmonės po krizės atsigaus, prisitaikys prie naujų sąlygų. O ką reiks daryti kaupiamųjų fondų dalyviams – jau esantiems ir greit būsiantiems fondų pensininkams, kurie jau pradėti darbinio gyvenimo iš naujo negali?

Taigi kol Seimo socialinių reikalų komiteto pirmininkas ieško racionalių kelių, kaip gelbėti socialinės apsaugos sistemą, teisingumo ministras stengiasi užsiimti destrukcija – siūlo ją panaikinti, išardyti ir t.t. O kas po revoliucijos? Koks bus senatvės ir invalidumo pensininkų, kuriems gaunama pensija yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, likimas? Kaip bus su jais toliau, kas ir kokio dydžio mokės pensijas, ar sugebėsime bent kiek nors jas stabilizuoti žiaurioje drastiškai kylančių šildymo ir maisto produktų kainų kilimo realybėje. 

Pensijų reformos temos griebėsi ir kitas Vyriausybės narys – susisiekimo ministras. Jis gana konkretus  -jį domina tik į kaupiamuosius fondus pervedami pinigai. Jo siūlymas imti tuojau pat vėl pervedinėti į privačius fondus po 5,5 proc. įmokos, žinant dabartinę pensininkų Lietuvoje padėtį, skamba fantasmagoriškai. Juk šiuo metu Vengrija, Latvija, Estija ir netgi Lenkija elgiasi diametraliai priešingai – įmokos į kaupiamuosius fondus yra arba sustabdomos, arba mažinamos – tai diktuoja esama ekonominė situacija.

O susisiekimo ministras vietoj pasiūlymų, kaip įveikti „Sodros“ deficitą, siūlo atsisakyti laikinųjų priemonių ir tą deficitą drastiškai dar padidinti. Suprantu, koks galėtų būti ministro atsakymas – aš rūpinuosi būsimais pensininkais. Bet juk jau esantiems pensijoje valgyti ir mokėti už būstą ir komunalines reikia jau šiandien. Ar ne geriau būtų susisiekimo ministrui daugiau rūpintis, kaip atskiriant geležinkelio bėgius nuo lokomotyvo paaiškinti tautai, ką ji iš to išloš, kas  konkuruos dėl tų bėgių, arba bent jau spręsti nacionalinio oro vežėjo problemą. Dabar gi – fondai, fondai…Ką gi, tai privatų pelną duodantys pensininkų pinigai. O kas daugiau domina liberalus?

Praktika rodo ir daug specialistų patvirtina, kad kartų solidarumu paremta sistema yra patikimesnė, stabilesnė lyginant ją su kitomis sistemomis. Būtent todėl ja naudojasi praktiškai visos ES valstybės narės. Ši sistema pilnai atitinka Lietuvos Konstitucijos dvasią, ES Lisabonos sutarties nuostatas. Šio principo panaudojimas jau daug metų padeda socialiai apginti Lietuvos piliečius, leidžia siekti socialinės sanglaudos – vieno iš pagrindinių ES tikslų. Tai – bazė, ji turi būti stabili. Dėl papildančių šią sistemą dalių (pensijų pakopų), kokią dalį jos turi užimti, reikia spręsti vertinant šalies ekonominę situaciją ir vystymosi perspektyvas, atsižvelgiant į gyventojų finansinį pajėgumą. Tokia kelių pakopų pensinio aprūpinimo sistemų logika dominuoja daugelio Europos pensinio aprūpinimo specialistų tarpe, ja remiasi ir Žalioji knyga. 

Tiesa, kartų solidarumu paremta einamojo finansavimo pensijų sistema Lietuvoje užtikrina gana nedideles pensijas – tarp ES valstybių narių jos vienos mažiausių. Mes pralenkiame tik Rumuniją ir Bulgariją, net tarp Baltijos šalių Lietuvoje pensijos yra mažiausios. Nors pensijos mūsų pietryčių kaimynėse yra gerokai mažesnės negu Lietuvoje, bet palyginimai su jomis yra nemadingi. Kodėl Lietuvoje pensija yra mažiausia palyginti su pensijomis kitose ES valstybėse narėse, tai atskira tema, reikalaujanti detalesnės analizės, daugiau skaičių ir palyginimų. Dabar  turim ką turim. 

Taigi pasiklausius Vyriausybės narių pareiškimų, tikrai tampa neaišku, ar numatoma reforma vyks racionaliu keliu, jei jau dabar tarp valdančios daugumos neeilinių figūrų yra toks didelis nuomonių skirtumas. O kai dar į bendrą diskusiją prisijungs etatiniai Seimo populistai, pasiekti racionalų sprendimą tikrai bus sunku.

Bendra diskusija pensijų reformos klausimais (turiu galvoje ir diskusijas televizijoje ir spaudoje) galėtų vykti kur kasracionalesniu būdu, jei prezidentė duotų bent kokias nors strategines gaires. O jų nėra. Todėl ir vyksta tokie destruktyvūs debatai, po kurių daugeliui pensininkų kyla kraujo spaudimas, atsiranda nerimas ir depresija.

Ore tvyranti idėja – „Sodra“ turi būti naikinama. Visai neseniai apie tai rėžė ir Pramoninkų asociacijos viceprezidentas profesorius Rimvydas Jasinavičius. Pensininkų taryba tyli. Ir ką ji iš viso gali pasakyti, jei būtent ji buvo aktyviausias kovotojas prieš vieną iš galinčių padėti „Sodros“ fondo subalansavimo priemonių – pensinio amžiaus ilginimą. Mąstančių pensininkų požiūriu, tai visiškas pensininkų Tarybos ir jos vadovų nesusivokimas situacijoje, elementarios logikos neturėjimas.

Nesu tikras, kieno tai prerogatyva, bet vienas iš pirmųjų valstybės asmenų turėtų viešai spaudoje ir eteryje pasakyti šimtams tūkstančių Lietuvos gyventojų – socialinė apsauga nedings. Valstybinis socialinis draudimas nebus panaikintas, vyresnių šalies gyventojų vienintelis išgyvenimo šaltinis – pensijos – išliks. Suprantama, mokamų pensijų dydis priklausys nuo šalies ekonominės situacijos, bet Lietuvos vadovybė užtikrina, jog pensininkų egzistenciją užtikrinanti sistema nebus išdraskyta, o kai tik atsiras galimybė, pensijos vėl bus padidintos.

Tikrai nežinau, kas Lietuvos žmonėms šiuos ar panašius žodžius šiandien gali pasakyti. O jų labai reikėtų. Žinoma, būtų geriausia, jog tai padarytų didžiausią tautos pasitikėjimą turintis asmuo – prezidentė. Tai nuimtų labai daug įtampų. Bet ji laukia pasiūlymų. Tačiau kokių?!

Pensininkų reakciją į socialiai neatsakingus ministrų pareiškimus dėl dabartinių pensininkų skurdinimo (susisiekimo ministras E.Masiulis dėl pensijų išmokoms skirto fondo sumažinimo greitai padidinant pervedimus į privačius fondus), dėl „Sodros“, kaip institucijos, likvidavimo (ministras R.Šimašius) jau minėjau.

Noriu dar pakalbėti apie vieną labai skausmingą klausimą – emigraciją. Ir kas galėtų paskaičiuoti, kiek žmonių emigravo iš Lietuvos ne vien dėl nedarbo, o dėl to, kad nuolat skamba neatsakingi atsakingų politikų pareiškimai, įtikinėjimai apie greitą Sodros bankrotą ir kad ateinanti karta pensijų Lietuvoje neturės iš viso.

Kas paskaičiuos, kokia atsakomybė dėl didėjančio Lietuvos gyventojų emigracijos masto tenka neoliberalių idėjų apologetams – ministrams R. Šimašiui ir E.Masiuliui – dėl jų pareiškimų, turinčių mažai sąsajų su Europos socialinio modelio idėjomis, su ES vykdoma socialine politika. Juk daug kas emigruoja ne vien dėl nedarbo, o politikų įtikinti, kad Lietuvoje savo senatvei negalės užsidirbti jokios pensijos.

Premjeras šiais labai svarbiais, principiniais „Sodros“ (pensijų) reformos klausimais beveik nekalba. Seimo pirmininkė irgi.

Lietuvos žmonės laukia prezidentės žadamos reformos ir nežino, džiaugtis ar bijoti jos atėjimo. Kokia gi ji, ta reforma, bus, ką ji užtikrins esantiems ir būsimiesiems pensininkams? Kas atsakys į šį klausimą? Kas iš Lietuvos vadovų nutrauks šią tylą, suteiks pensininkams kažkokią viltį o būsimoms svarbioms diskusijoms nurodys principinę kryptį?

 

 

Povilas Vytautas Žiūkas, Soc. mokslų dr.

www.DELFI.lt