Trūko kantrybė
Vakar keliolika piliečių piketavo prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Visus susirinkusiuosius vienija ta pati bėda: jie serga akių liga – amžine geltonosios dėmės degeneracija (AGDD). Pasak piketuotojų, jie visą gyvenimą mokėjo mokesčius, tikėdamiesi pagalbos iš valstybės ligos atveju. Tačiau, anot jų, šiai klastingai ligai gydyti valstybė esą neduoda nė cento.

“Visai negauname vaistų, mūsų negydo. Esame atstumtieji, raupsuotieji. Vaistai į Lietuvą yra įvežami, tačiau valstybė nė kiek jų nekompensuoja. O jie labai brangūs. AGDD dažniausiai serga senyvo amžiaus žmonės. Tad iš kur imsime tiek pinigų?” – klausė AGDD pacientų draugijos vadovė Dalia Žižliauskienė.

Neskiria nė cento
Anot pašnekovės, vaistai yra injekcija, leidžiama į akies obuolį. Per metus, norint pristabdyti ligą, reikia maždaug 5 injekcijų.

“O viena injekcija kainuoja apie 4 tūkst. litų. Deja, Vyriausybė tam neskiria nė cento. Nė vieno cento. Tiksliau, gal ne Vyriausybė, o Sveikatos apsaugos ministerija, nes Vyriausybėje apie tokią ligą niekas gal net ir nežino”, – dėstė D.Žižliauskienė.

AGDD yra dėl amžiaus atsirandantis centrinės tinklainės pakenkimas, kai geltonojoje dėmėje nyksta ląstelės ir dėl to blogėja regėjimas. Toli pažengusia AGDD forma Lietuvoje serga apie 40 tūkst. žmonių. Nestabdant ligos žmonės apanka. Pasak protestuotojų, AGDD yra vienintelė Lietuvoje liga, kuriai valstybė nesuteikia jokio tinkamo gydymo.

Delsimas tolygus apakimui
“Tai labai greitai progresuojanti liga. Pavyzdžiui, vienos akies regėjimo netekau praėjus 8 mėnesiams po pirmųjų simptomų. Nesuprantu: narkomanai gydymui gauna milijonus litų, o mes nieko negauname. Kas čia per diskriminacija?” – stebėjosi D.Žižliauskienė.

Pasak pašnekovės, ministerija dažniausiai aiškina, kad sergantys AGDD neatitinka kriterijų. Taip pat tikinama, kad nėra pinigų.

“Man viskas prasidėjo tuo, kad akyje atsirado dėmė ir išsikreivino medžiai. Dabar jau ir antroje akyje tas pats prasidėjo. Pasirodo, jei požymiai atsiranda vienoje akyje, tai laikui bėgant ir negydant persimeta ir į kitą. Mano bėdos prasidėjo 2006-aisiais, kai Lietuvoje iš viso jokio gydymo nebuvo, net vaistų niekas nenupirkdavo. Tada teko važiuoti į Rygą švitinti akį. Švitinimas – 4 tūkst. litų. Bet man jau buvo pavėluota. Lietuvoje dar bandžiau akį gelbėti, kai prasidėjo gydymas. Tačiau vienos akies tinklainė nebeveikia. O kita akimi matau dėmes ir iškreivintus šonus”, – pasakojo pikete dalyvavusi Irena Staškevičienė.

Vaistų nepasiūlė
Su panašiomis problemomis kovoja ir Salomėja Urbonienė.

“Aš viena akimi prieš metus beveik visai apakau per vieną sekundę. Iki tol akys buvo geros. Gydytojai nepažino tos ligos. O kai pažino, pasakė, kad vaistų nuo to nėra”, – guodėsi ponia Salomėja.

Piketuotojai Sveikatos apsaugos ministerijos atstovų maldavo, kad vaistai nuo AGDD būtų įtraukti į kompensuojamųjų sąrašą, tačiau nieko paguodžiamo neišgirdo.

VŽ Trigrašis

Sveikatos apsaugos ministerija jau nuo seno ne visiems pacientams skiria vienodai dėmesio, tai yra dalį jų diskriminuoja. Pavyzdžiui, Lietuvoje jau seniai veikia kelios prevencinės ligų programos, nemokamai prieinamos ne visiems. Štai nemokamai pasitikrinti, ar neserga gimdos kaklelio vėžiu, gali tik moterys nuo 25 iki 60 metų, krūties vėžiu – nuo 50 iki 69 metų. Vyrai prostatos vėžį be pinigų gali nusistatyti, jei yra ne jaunesni nei 50 ir ne vyresni nei 75 metų. O štai dėl širdies ligų bei kraujotakos nemokami tyrimai – tik 40-55 metų vyrams ir 50-65 metų moterims. Esą jaunesni žmonės serga rečiau, o senesniais rūpintis, matyt, nebeapsimoka: nei
jie BVP kuria, nei mokesčius moka.

Negalime iš vienų atimti ir duoti kitiems

Martynas MARCINKEVIČIUS – Sveikatos apsaugos ministro patarėjas:

O ką siūlote mums daryti? Pinigų nėra. Nebent atimtume juos, pavyzdžiui, iš onkologinių ligonių. Tačiau negalime negydyti, pavyzdžiui, plaučių vėžio.

Sergantiems AGDD reikia 4-5 injekcijų. Viena kainuoja apie 3 tūkst. litų. Nors gal apie 1,5 tūkst. litų. Tad vieno ligonio gydymo kursas yra 16-20 tūkst. litų. Tačiau kartais injekcijų reikia iki 14 ar dar daugiau. Be to, liga tik pristabdoma ir gali kartotis.

Tuo tarpu yra alternatyvių gydymų, kurie neką mažiau efektyvūs. Todėl negalima sakyti, kad pacientai visai negauna pagalbos. Tačiau gydymo, kuris yra 10-30 kartų pigesnis, piketuotojai nenori.

Viskas suvedama į pinigus. Brangesniems jų nėra. Jei turėtume labai daug pinigų kaip valstybė, gydytume brangiausiais. Dabar, kai neturime pakankamai lėšų vėžiu ir kitomis sunkiomis ligomis sergantiems, klausimas, iš ko atimti, jei norėtume duoti šitiems žmonėms. Tačiau yra šansų neapakti ir gydantis pigiau.

Danas NAGELĖ

zinios@vakarozinios.lt