Konferencijoje dalyvavo Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos švietimo ir mokslo profesinių sąjungų atstovai. Dėl finansinių sunkumų ir įtampos šalyje į renginį negalėjo atvykti kolegos iš Latvijos. Konferencijoje susipažinta su kaimyninių šalių socialinio dialogo švietimo sistemoje raida, pasiekimais ir problemomis.

Konferencijos dalyvius pasveikino Lietuvos Respublikos Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narė Aušrinė Marija Pavilionienė. Jos nuomone, profesinė sąjunga švietimo sistemoje yra labai svarbus instrumentas atstovauti savo interesams ir ginti savo teises. Tačiau labai skaudu, kai koks nors profsąjungų lyderis organizaciją panaudoja savo asmeniniams tikslams tenkinti.

Apie Lietuvos socialinį dialogą bei trišalio bendradarbiavimo problemas ir perspektyvas kalbėjo Lietuvos švietimo ir mokslo profesinių sąjungų federacijos pirmininkė Rūta Osipavičiūtė. Ji pažymėjo, jog LŠMPSF senokai siūlo šalyje įsteigti trišalę švietimo tarybą. Tokioje taryboje būtų reguliariai sprendžiamos aktualios švietimo problemos, tariamasi dėl visų sprendimų. Taryboje turėtų būti atstovaujami darbuotojai – profesinės sąjungos, darbdaviai – savivaldybės ir švietimo įstaigų vadovai bei švietimo ir mokslo ministerija.

Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys kalbėjo apie socialinį dialogą plačiąja prasme. Jo nuomone, turi tartis ir susitarti visos švietimo sistemoje veikiančios interesų grupės.

Trišalė struktūra sėkmingai veikia Lenkijoje. Lenkijos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarnost“, Belostoko regiono vicepirmininkas Ryshard Urbancik pristatė savo šalies patirtį. Jis pažymėjo, jog valdžios institucijos visada kalba iš jėgos pozicijų, todėl darbuotojų atstovams – profesinėms sąjungoms reikia būti stipriems. Profsąjungos jėga – narystėje, vadovų profesionalume ir veiklos efektyvume.

Baltarusijos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininkas Aleksandr Boiko kalbėjo apie socialinio dialogo vaidmenį Baltarusijoje. Jo šalyje formaliai socialiniam dialogui sudarytos sąlygos: veikia įstatymai, gausios profesinės sąjungos, yra struktūros, tačiau trūksta gyvybiškumo, kurio yra Lietuvos ir Lenkijos pateiktuose pavyzdžiuose.

Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) atstovas švietimo klausimais Jonas Mickus kalbėjo apie LSA galimybes atstovauti savivaldybes švietimo trišalėje taryboje. Jo nuomone, savivaldybės nelinkę identifikuoti save darbdaviu. Darbdavio vaidmens kratėsi ir Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos tarybos narys Stanislovas Bernikas. Jo nuomone, direktorius nėra visavertis darbdavys, nes neturi finansinių valdymo svertų. Rokiškio švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Erikas Gaigalas pasidalino sėkminga trišale – savivaldybės, mokyklų direktorių, profesinių sąjungų bendradarbiavimo rajone patirtimi.

Diskusijose buvo pasidžiaugta galimybe pasidalinti patirtimi. Konferencijos dalyviai sakė, jog bus ko pasimokyti iš kolegų.