Atviras laiškas savaitraščio „dialogas“ apžvalgininkui vytautui strazdui

Straipsnio pavadinime skamba klausimas, ir pats straipsnis yra bandymas atsakyti į jį. Deja, jokių atsakymų straipsnis nepateikia ir baigiamas dar vienu klaustuku. Baigdamas rašyti apie profesinių sąjungų reakciją į naujosios valdančiosios daugumos krizės įveikimo planus, Jūs teigiate, jog darbuotojų atstovų, tarp jų ir Aukštaitijos švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo, pozicijos yra „keistos ir sunkiai suprantamos“. Manau, kad būtų visiškai logiška, susisiekus su mūsų organizacijos žmonėmis, šią poziciją išsiaiškinti. Tačiau jei dėl mums nežinomų priežasčių Jūs to padaryti negalėjote, pabandysime savo poziciją trumpai išdėstyti.


2007 m. rugsėjo 9 d. išrinkta naujoji Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Rūta Osipavičiūtė ir jos komanda jau suvažiavimo metu išsakė savo programinius siekius – pasiekti susitarimą su LR Vyriausybe dėl ilgalaikio mokytojų atlyginimų kėlimo. Visi tolesni profesinės sąjungos veiksmai buvo nukreipti šia linkme: spalio 1 d. Ministro Pirmininko G. Kirkilo potvarkiu sudarytoje darbo grupėje R. Osipavičiūtė nuosekliai siekė, kad Vyriausybė užtikrintų nuolatinį ir ilgalaikį mokytojų atlyginimų kėlimą. Vasario 25 d. Ilgalaikės pedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio didinimo programos projektas darbo grupėje patvirtintas bendru susitarimu, o kovo 5 d. ši programa patvirtinta LR Vyriausybės nutarimu. Vadovaudamiesi civilizuotose Europos šalyse susiklosčiusiais socialinės partnerystės principais ir sveika nuovoka, buvome ir šiandien esame įsitikinę, jog vykstant deryboms bei turint daugumos partijų pritarimą gerinti mokytojų darbo sąlygas, keliant jų atlyginimą organizuoti streikus ar kitas protesto akcijas yra nekorektiška ir paprasčiausiai neprotinga.


Deja, po Seimo rinkimų situacija kardinaliai pasikeitė. Dar nebūdami Vyriausybės nariais A. Kubilius ir G. Steponavičius ėmė viešai tvirtinti, kad reikia ne tik keisti kai kurių mokesčių dydžius bei jų nustatymo tvarką, kas neigiamai paliestų daugelį samdomųjų darbuotojų, tarp jų ir mokytojus, bet ir pareiškė, jog neišvengiamai teks atsisakyti Ilgalaikės pedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio didinimo programos nuoseklaus vykdymo. Toks sprendimas buvo priimtas vienašališkai, nesikonsultavus su socialiniais partneriais – mokytojų interesams atstovaujančiomis profesinėmis sąjungomis, todėl mes negalime jam pritarti. Būtent ta intencija vadovaujantis ir buvo daromi mūsų profesinės sąjungos vieši pareiškimai bei pradėta parašų rinkimo akcija. Taip pat naujosios Vyriausybės vadovui A. Kubiliui siūlome sėsti prie derybų stalo ir kartu ieškoti optimalaus sprendimo. Aukštaitijos švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimas turi pakankamai argumentų, jog pradėjus racionaliai naudoti švietimui skirtas lėšas galima pakankamai sutaupyti nemažinant mokytojų atlyginimų augimo.


Nebūtų korektiška vertinti mūsų kolegų A. Bružo ir E. Jesino vadovaujamos profesinės sąjungos veiklos ir jos motyvų, todėl apsiribosiu tik bendro pobūdžio svarstymais. Manau, buvo absurdiška 2007 m. rudenį tvirtinti apie valdžios pažadų mokytojams nesilaikymą, kai tuomet konkrečių pažadų niekas ir nebuvo davęs. Taip pat sunku suprasti, kaip žmonės, “prie kryžiaus kalę” nieko nežadėjusią valdžią, dabar, kai yra vienašališkai laužomi Lietuvos Respublikos įsipareigojimai mokytojams, pareiškia, jog “nebegalime visą laiką būti ožiais”, ir faktiškai pritaria tokiam elgesiui. Manau, kad tokios veiklos motyvai neturi nieko bendro su mokytojų interesais ir atstovavimu jiems.


 


Aukštaitijos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos susivienijimo pirmininkas Audrius Jurgelevičius