Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse man teko dalyvauti Lietuvos profesinių sąjungų tarybai derantis, dėl Lietuvoje esančio profesinių sąjungų turto perdavimo Lietuvos profesinėms sąjungoms.
Šis turtas perduotas mūsų profesinėms sąjungoms. Tačiau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, naujoji Lietuvos valdžia teigė, kad profesinių sąjungų turtas – valstybinis ir priėmė bei realizavo sprendimus, dėl šio turto atėmimo. Tokiu būdu Lietuvos profesinės sąjungos prarado sanatorijas, poilsio namus, gydyklas, stadionus, sporto rūmus ir daugelį pastatų. Visa tai buvo pastatyta profesinių sąjungų lėšomis, o valstybė atėmė šį turtą ir privatizavo, perdavė privatininkams.
Akivaizdus pavyzdys – Vilniaus sporto rūmai – šiuo metu merdintis ir netarnaujantis žmonėms, monstras. Man teko dalyvauti vykstant profsąjungų turto dalybų peripetijose – teismuose, prokuratūroje, LR Seime ir Vyriausybėje.
Niekada neužmiršiu, kai priešindamasis profesinių sąjungų turto nacionalizavimui, Seimo komitete išgirdau, iš jų narių: R. Dagio ir V. Andriukaičio, grasinimą, mane pasodinti į kalėjimą.
Istorija dėl profesinių sąjungų turto baigėsi tuo, kad, pavyzdžiui, LPSK sugebėjo išlaikyti savo rankose du vertingus pastatus Vilniuje – J. Basanavičiau ir J. Jasinskio gatvėse.
Šis turto išsaugojimo/neišsaugojimo epizodas rodo, kokiomis sąlygomis dirba šalies profesinės sąjungos. Nepaisant to, pažangūs profsąjungininkai, visuomet siekė vykdyti pagrindinę funkciją – atstovauti ir ginti šalies dirbančių žmonių ir profesinių sąjungų narių teises ir interesus.
Tinkamai vykdyti šią funkciją trukdė, kaip neretais atvejais ir dabar trukdo, profesinių sąjungų vienybės stoka. Šalyje tuo metu veikė keletas tarpusavyje ne bendradarbiaujančių, o konfrontuojančių, profesinių sąjungų centrų. Man teko šią problemą spręsti. Po ilgų diskusijų ir derybų sujungti Lietuvos profesinių centras ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas, tapę Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK). Šis profesinių sąjungų centras ir šiuo metu – šalies profesinių sąjungų lyderis. Įvertinant tai, jog profesinėms sąjungoms trūksta bendrumo, pavyko inicijuoti ir išjudinti šalies profesinių sąjungų vaidmenį šalies mastu.
Vadovaujantis Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) veiklos principais, aš asmeniškai inicijavau Lietuvoje suskurti socialinio dialogo sistemą.
Po ilgų diskusijų su LR Vyriausybe ir darbdaviais, profesinėms sąjungoms pavyko įkurti iki šiol veikiančią Lietuvos Respublikos trišalę tarybą (LRTT), esu vienintelis gyvas jos įkūrimo signataras.
Ši socialinio dialogo idėja įteisinta LR darbo kodeksu, numatant socialinio dialogo struktūras visoje šalyje (šakose, teritorijose ir kolektyvuose).
Negalėtume šios sistemos pavadinti idealia – kai kurių socialinių partnerių nedalyvavimas Trišalės tarybos veikloje daro įtaką priimamiems sprendimams ir pažeidžia legitimumo statusą. Manau, kad dėl to vertėtų diskutuoti ir tobulinti LR trišalės tarybos veiklą.
Jau daugiau kaip dešimt metų dirbdamas LPSK pirmininko pavaduotoju , analizuoju ir vertinu, kaip vykdomi LPSK suvažiavimų nutarimai, programa ir galiu sakyti, jog teigti, kad jų nuostatos vykdomos – negalima.
Visų pirma, reikėtų energingesnės iniciatyvos ir siekio link visų Lietuvos profesinių sąjungų vienybės. Nors LPSK iniciatyva ir bandymas buvo. 2011 metais, iš visos Lietuvos sukviesti profesinių sąjungų atstovai nusprendė, kad atėjo laikas bendromis jėgomis siekti užsibrėžtų tikslų ir konkrečių rezultatų. Suformuota veiksmų derinimo grupė, kuri suformulavo bendrus reikalavimus LR Seimui ir Vyriausybei (reikalavimų kopiją gavo ir LR Prezidentė), po reikalavimais pasirašė devynios Lietuvos profesinių sąjungų organizacijos. Šis žingsnis peraugo į 2011 m. gruodžio 10 d. įvykusį mitingą-eseną prie LR Seimo ir LR Vyriausybės, tačiau vėliau entuziazmas išblėso. Galbūt nesivienijimo priežastis ta, kad neturime atitinkamų struktūrų. Mano nuomone, reikėtų įkurti visų Lietuvos profesinių sąjungų koordinacinį centrą, praplečiant jau esamo koordinacinio centro atstovavimą. Kad tokia galimybė yra, vėl parodė visų Lietuvos profesinių sąjungų nusitekimas ir dalyvavimas mitinge 2013 m. gruodžio 5 d. prie LR Seimo. Ten pareikšti profesinių sąjungų reikalavimai dėl minimalios mėnesinės algos didinimo, tokios darbo apmokėjimo sistemos parengimo, kad už kvalifikuotą darbą nebūtų mokamas minimalus darbo užmokestis, bazinių dydžių valstybės tarnautojams ir biudžetininkams atstatymo, buvusios nedarbingumo pašalpų mokėjimo tvarkos grąžinimo, kad už sirgtą laiką būtų mokama ne mažiau, kaip 80% darbo užmokesčio, nusavintų pensijų grąžinimo tvarkos parengimo ir kuo skubesnio jų grąžinimo bei neatstatytų pensijų atstatymo.
Lietuvos profesinės sąjungos reikalauja, kad už skirtingą darbą būtų mokamas skirtingas darbo užmokestis. Darbo užmokestis turėtų priklausyti nuo darbuotojo užimamų pareigų, kvalifikacijos ir atliekamo darbo sudėtingumo. Profesinės sąjungos turi reikalauti įstatymu įteisinti, LPSK iniciatyva LR trišalėje taryboje aprobuotą darbų ir pareigybių įvertinimo metodiką. Darbdaviai jai pritaria, tačiau nesilaiko.
Tad į esamą situaciją vertėtų atsižvelgti realiai. Iš Lietuvos emigravo šimtai tūkstančių žmonių, turinčių teisę tai daryti, šis procesas negrąžinamai paveikė ir tebeveikia šalies ekonomiką. Draudimais sustabdyti emigracijos neįmanoma, tačiau įvertinti šalies ekonominius ir socialinius nuostolius – vertėtų.
Paskaičiavome, jog vieno specialisto, paruošto Lietuvoje išsilavinimas kainuoja beveik milijoną litų. Šis specialistas, emigravęs dirba kitos šalies naudai. Daugiau kaip penkerius metus siūlau ir reikalauju, kad LR Vyriausybė ir kitos ES narių vyriausybės, pareikalautų, kad Europos Sąjunga sumokėtų kompensacijas už ekonominius emigrantus.
Dėl šio kompensavimo tvarkos reikės sutarti ir užfiksuoti tai ES direktyvoje bei biudžete. O kur Lietuvoje bus panaudotos kompensavimo būdu gautos lėšos, turėtų spręsti LR Vyriausybė ir Seimas, atsižvelgiant ir įvertinant socialinių partnerių nuomonę.
Europos Sąjunga Lietuvai kasmet skiria nemenkas lėšas ūkui ir socialinei raidai. Matydamas, kaip mūsų šalyje šios lėšos skirstomos ir panaudojamos, siūlau iš esmės keisti šių lėšų naudojimo tvarką. Siūlau, kad gaunamas ES lėšas tvarkytų viena LR Vyriausybės įgaliota institucija. Šiomis lėšomis turėtų būti finansuojami ekonomikos makro projektai, realizuojami pagal valstybinį užsakymą, o jį vykdytų konkursą laimėjusios verslo struktūros.
Reikalauju, kad šalies institucijos nesikištų į savivaldybių finansų valdymą.
Nerimauju dėl to, jog už valstybės raidą medaliais ir ordinais apdovanojami tik meno struktūrų darbuotojai, o eiliniai darbuotojai, padarę ženklią įtaką ekonomikai – ignoruojami. Todėl siūlai atgaivinti tvarką, kai už svarius indėlius ekonomikos radai, apdovanojami verti geriausiųjų šalies darbuotojų vardo žmonės. Siūlau tokią sistemą įteisinti.
Negalima paneigti, jos darbuotojų teisės pažeidžiamos sistemingai, todėl galiu pasidžiaugti jog efektyviai veikia darbo ginčų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo sistema.
Tačiau LR darbo kodeksu numatytos visuomeninio darbo santykių kontrolės mechanizmo – neturime.
Vadovaujantis Darbo kodeksu gali veikti profesinių sąjungų teisinės ir darbo inspekcijos. Tačiau, kad jos rezultatyviai veiktų, profesinės sąjungos turėtų disponuoti lėšomis, skirtomis joms funkcionuoti.
Valstybė tokių lėšų neskiria. Neseniai įvykusio LPSK vadovų ir Valstybinės darbo inspekcijos vadovų susitikimo metu sutarta, kad Valstybinė darbo inspekcija, vykdydama patikrinimus įmonėse, pasitelks profesinių sąjungų atstovus. Ir tai tik dalinis darbo prevencijos pažeidimų realizavimas.
Privalome nenustoti reikalauti, kad LR Vyriausybė finansuotų profesinių sąjungų teisinių ir darbo inspekcijų veiklą. Jei įstatymu profesinėms sąjungoms suteikia tokios kontrolės funkcijas, valstybė privalo šių funkcijų vykdymą finansuoti.
Artėjant LPSK suvažiavimui, reikia pradėti kandidatų atranką į LPSK vadovaujančiųjų pareigas. Ir štai, 2014 m. vasario 28 d. įvykusiame LPSK tarybos posėdyje iškeltos kandidatūros į būsimus LPSK vadovus. Artūras Černiauskas ir Dainius Paukštė kandidatuoja į pirmininko pastą ir Janina Matuizienė į generalinės sekretorės postą. Gaila, kad šie kandidatai neskuba pateikti savo veiklos programų, tai apsunkina LPSK suvažiavimo delegatų pasirinkimą ir apsisprendimą balsuoti.
Aš į šiuos postus nesirengiu pretenduoti. Linkiu kandidatams sėkmės rinkimuose ir tęsti LPSK veiklos plėtros darbus.
Jei LPSK reikės mano paslaugų, neabejodamas jas suteiksiu.
Pagarbiai,
Algirdas Kvedaravičius,
ilgametis profsąjungininkas