Taigi, kas trukdo šalies profsąjungoms būti solidarioms net streikų akivaizdoje? Kodėl streikuose dalyvavo tik Aukštaitijos ir Žemaitijos mokytojai? Kodėl streikas beveik nevyko Vilniuje ir Kaune? Klausimų daug, o vienareikšmiškų atsakymų sunku surasti.
Pradėti reiktu nuo to, kad streikui solidarumo pritrūko ir dėl to, kad LŠDPS vadovaujama A. Bružo, vykdė nuolatinę ir viešą mokytojų skaldymo politika. Kokių tik epitetų „Dialogo“ puslapiuose nebuvo išsakyta apie A. Jurgelevičiaus atstovaujamus kolegas mokytojus iš Lietuvos švietimo profesinės sąjungos – buvom ir atskalūnai, ir išdavikai, ir net ateiviai. Net šiandien akyliau panaršius po LŠDPS tinklalapį galima surasti tokių įsireiškimų kaip pavyzdžiui cituoju: „Gėdingą fiasko patyrė profsąjungininkai atskilėliai, susijungę į Aukštaitijos susivienijimą, apie kurio egzistavimą šiandieną nėra jokių viešų ženklų“. Kitaip sakant LŠDPS net šiandien nepripažįsta, kad egzistuoja kelis tūkstančius mokytojų vienijanti organizacija LŠPS, kuri drauge su LŠDPS Žemaitijos susivienijimu organizavo įspėjamąjį streiką.
LŠDPS vadovas pastaraisiais metais atvirai žlugdė bendrą visų profsąjungų atstovų ir ŠMM sudarytų darbo grupių veiklą, motyvuodamas tuo, kad 2008 m. Aukštaitijos susivienijimas (dabar LŠPS) „stabdė“ streikus. Norisi priminti, kad streikuose dalyvavo ir Aukštaitijos regiono mokytojai (Rokiškio, Joniškio ir kt.), todėl streikų stabdymas tai tik eilinis ir nelabai vykęs pramanas. Esant tokiai situacijai, kada viena profsąjunga kaltina kitą nebūtais dalykais – ministerijos vadovams į rankas buvo įduotas labai geras argumentas. Tegu profsąjungos susitaria tarpusavyje ko jos nori, nes net negali sėdėti už vieno derybų stalo. Ministerija derėtis su kiekviena profsąjunga atskirai nesiruošia.
Taigi kada LŠPS pirmininkas A. Jurgelevičius buvo kviečiamas į Panevėžį informuoti apie rengiamus streikus, žinoma, kad pastarasis atsisakė. Tiek metų koneveiktos organizacijos vadovas kitaip pasielgti ir negalėjo. Kam švaistyti lėšas ir laiką tam, kad būtų susitikta su kelias žmonėmis, kurie neaišku ko nori. Vis dėl to A. Jurgelevičius su A. Navicku susitiko Vilniuje ir jam viską apie rengiamą streiką paaiškino. Kodėl iš pradžių žadėjęs streikuoti, vėliau A. Navickas persigalvojo lieka neaišku. Matyt toks ir buvo tas noras streikuoti. Noriu priminti, kad kada 2008 m. Zarasų mokytojai buvo surengę bado akciją jų palaikyti kolegos iš Rokiškio atvyko. Tuo tarpu kada vasario mėn. Rokiškio mokytojai streikavo – iš kolegų nesulaukėme net menkiausio žodinio palaikymo. Taigi kyla klausimas: kas čia nesolidarus?
Labai keistai skamba metamas kaltinimas dėl 63 LŠPS suvažiavimo dalyvių. Sprendimą dėl tokio suvažiavimo dalyvių skaičiaus priėmė mūsų organizacijos taryba, ar tai, kad jų būtų susirinkę 300 būtų pakeitę reikalo esmę – vargu, ir Bružas tai puikiai žino. Tikrai nesam tokia turtinga profsąjunga, kad sukviesti šimtus žmonių iš visos Lietuvos, kaip LŠDPS kurios turtinių manipuliacijų šleifas tęsiasi iki šių dienų.
Toliau LŠDPS pirmininkas užsipuola streiko organizatorius dėl vienybės stokos ir reikalavimų nekonkretumo. 2011 m. gruodžio mitingas prie ministerijos ir įvykę streikai kalba ką kita. Šitie du žingsniai tai tik didelio vienijimosi pradžia. Tokie kaltinimai tai tik noras įkasti matant, kad Žemaitija slysta iš rankų. Natūralu, kad organizuojant tokią masinę protesto akciją buvo padaryta smulkių klaidų, bet mes jas pripažįstam ir per daug nesiginčijame. O kas LŠDPS be Žemaitijos mokytojų? – praktiškai niekas.
Iš trijų iškeltų reikalavimų A. Bružui užkliuvo vienas dėl 18 pamokų krūvio, kurį jis bando interpretuoti savaip. Pabandysiu pateikti mūsų paaiškinimus.
Mūsų iškelti reikalavimai yra kitokie negu buvo anksčiau. Visi ankstesni 2000 – 2008 m. vykę mokytojų streikai turėjo konkretų reikalavimą arba išmokėti nesumokėtą atlyginimą, arba jį didinti.
Dabartinis reikalavimas pakeisti mokinio krepšelio skaičiavimo metodiką taip, kad būtų užtikrintas stabilus mokyklų finansavimas yra mokytojams pakankamai aiškus ir suprantamas. Jeigu mokytojas dėl to, kad „krepšelyje“ trūksta lėšų priverstas 10 dienų eiti nemokamų atostogų – jam klausimų kaip ir neturėtų kilti. Įdomu ar Švietimo ir mokslo ministerijos biudžetas irgi suplanuotas 11 mėnesių, ar tai tik jos specialistų paruoštos metodikos „nedidelis trūkumas“ Lietuvos kaimo mokykloms? Ministerija klausia, kodėl profsąjungos nesiūlo konkrečių dalykų ką metodikoje reikia keisti? Keletas pasiūlymų ekspromtu:
1. Padidinti kaimo mokyklų sutartinio vaiko apskaičiavimo koeficientą
2. Mokinio krepšelio apskaičiavimo formulėje padidinti mokytojo kvalifikacijos koeficientą nuo 12,8 iki 13,1 ir daugiau.
3. Pakeisti sutartinių mokinių skaičių klasėse ir mokyklose.
Antras mūsų reikalavimas (apie kurį A. Bružas kažkodėl neužsimena) dėl pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos priėmimo atidėjimo irgi gana aiškus. Juk priėmus tokią koncepciją būtų rengiami kiti su tuo susiję dokumentai, o jie mokytojams nieko gero nežada. Be to, ši koncepcija tikrai nepagerins švietimo kokybės, o tik didins biurokratiją ir popierizmą.
Reikalavimas dėl 18 pamokų krūvio – tai bandymas apsaugoti mokytojus, su kuriais pasirašomos darbo sutartis „tarifikacijai“, kurios nesuteikia darbo pilnų krūvių, o besikartojantis darbas ne visą darbo laiką, mažėjantis darbo krūvis pažeidžia jų teisės ir socialinės garantijas. Be to, neapibrėžtos darbo sutartys yra mokytojų išnaudojimas, jos prieštarauja Europos direktyvai dėl darbo laiko. Gaila, kad to nesuvokia mokytojų ginėjų save vadinantis A.Bružas.
Nesupratau A. Jurgelevičiui LŠDPS vado metamo kaltinimo apie jo bėgiojimą iš partijos į partiją. Juk viešai per televiziją buvo pasakyta kokiai partijai priklauso pirmininkas, ir kiek žinau jis jau seniai priklauso šiai partijai. Taigi lieka neaišku kas ir kur bėgioja.
Mes tikrai neužmiršom ministrės R. Žakaitienės, nes būtent jai vadovaujant pavyko išsiderėti ir išsireikalauti mokytojų atlyginimų kėlimo programą. R. Bružas turbūt pamiršo, kaip siekė tą programą atšaukti ir sunaikinti, o visus mokytojų kovos dėl atlyginimų laurus užsidėti sau. Deja nepavyko, o dėl to jam turėtų būti labai pikta.
Dabar apie 2007-2008 m. streikus. Pagal oficialią statistikos departamento informaciją 2007 m. streikavo 99 mokyklų kolektyvai, o 2008 117 mokyklų kolektyvai. Žinant, kad tuo metu mokyklų Lietuvoje buvo gerokai daugiau, matyt kad sumenkinti 2012 m. streikų niekaip nepavyks. Nes pagal oficialią ŠMM informaciją jie vyko 220 mokyklų, mūsų skaičiavimais apie 300. Taigi net trūkstant solidarumo ir esant neva nekonkretiems reikalavimams, streikus pavyko organizuoti daug geriau negu 2007-2008 m., kada juos ėmėsi organizuoti tikras jų „specialistas“
.
Dar keisčiau skamba A. Bružo sakinys apie tai, kad tuose streikuose dalyvavo tik LŠDPS, o kur gi tada buvo visos kitos taip vadinamo „centro“ profsąjungos? Matyt tiek jos jam ir yra reikalingos.
Taigi išvados peršasi kelios:
1. LŠDPS vadovo bandymas sumenkinti Žemaitijos regiono ir LŠPS streikus tik nevykęs bandymas paaiškinti savo neveiklumą.
2. Nors streikams ir pritrūko masiškumo, bet esant tokiai situacijai tarp švietimo profsąjungų – jie ir negalėjo pavykti geriau.
3. Tikras švietimo profsąjungų vienijimasis prasidės tik tada, kai LŠDPS vadovu bus išrinktas kitas žmogus.
Erikas Gaigalas, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas