Kasmet Kunigaikščio Gedimino vardo apdovanojimai yra teikiami už gerus rezultatus keturių nominacijų srityse: žmogiškojo kapitalo ugdymo, visuomeninio kapitalo (pilietiškumo) ugdymo, finansinio–gamybinio kapitalo stiprinimo bei socialinės infrastruktūros plėtros srityse.

Nominacijų steigėja – Vilniaus regiono plėtros taryba ir jos partneriai. Apdovanojimus organizuoja Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų ir darbdavių konfederacija.

 

Profesinė sąjunga – ne darbdavio priešas

Artūro Černiausko vadovaujama Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) atstovauja daugiau nei 60 tūkst. darbuotojų. Konfederacija vienija apie tūkstantį įmonėse įkurtų profesinių sąjungų. Didžioji dalis šių įmonių veikia Vilniaus apskrityje.

„Vienas pagrindinių mūsų tikslų – išmokyti dirbančiuosius efektyviai atstovauti sau. Dažnai susiduriame su tokiomis problemomis, kad žmogus bijo arba nesugeba sau atstovauti, išreikšti savo norų, parodyti ir realizuoti galimybių, dėl ko jis būna be reikalo nuskriaustas“,– sako LPSK pirmininkas.

LPSK padeda naujai besikuriančioms profesinėms sąjungoms. Teisinė grupė padeda sutvarkyti steigimo dokumentus, išrinkti naujai įkurtų organizacijų vadovus bei atstovus. Vėliau organizuoja susitikimus su dirbančiaisiais, kuriuose moko darbų saugos, darbo kodekso, dėsto apie efektyvų bendravimą bei socialinę partnerystę.

„Profesinė sąjunga ne priešas, ji nenusiteikusi kovoti, tai – pagalbininkas. Džiaugiamės, kai su darbdaviu randame bendrą kalbą ir siekiame to paties tikslo: kad į darbą darbuotojas eitų su malonumu, kad darbuotojas būtų patenkintas darbu, o darbdavys – darbuotoju. Kai darbuotojui sukuriamos palankios darbo sąlygos, darbinga atmosfera, jis geriau dirba ir kuria didžiausią pridėtinę vertę“,– teigia A. Černiauskas.

LPSK rūpinasi ir darbuotojų laisvalaikio organizavimu, įmonės vidinio klimato gerinimu. Pasak pirmininko, kai kurios jų organizacijos netgi turi savišalpos kasas, kurios gali materialiai paremti su problemomis susidūrusį darbuotoją.

Darbuotojai kaip įmonės mechanizmo dalis

Poreikis burtis į profesines sąjungas, pasak A. Černiausko, priklauso nuo šalies ekonominės būklės. „Jei periodas sudėtingas, mums atrodo, kad žmonės turėtų dar aktyviau burtis į profesines sąjungas. Bet nutinka priešingai: pablogėjus ekonominei situacijai įsijungia baimės faktorius. Lietuvoje daugiau nei 60 proc. dirbančiųjų nepareiškia savo nuomonės, nes bijo prarasti darbo vietą“,– pasakoja A. Černiauskas.

LPSK vadovas pastebi, jog 2007–2008 m., kai ekonomika kilo ir minimalus atlyginimas augo, konfederacija taip pat išgyveno pakilimo laikotarpį. Pasak pašnekovo, žmogus tik turėdamas garantuotą darbo vietą, gaudamas didesnį darbo užmokestį pradeda galvoti, ar tikrai jis uždirba tiek, kiek jam priklauso, ar jis negalėtų uždirbti daugiau, ar tikrai jis dirba saugiomis sąlygomis.

2012-uosius metus Lietuva pradėjo turėdama daugiau nei 200 tūkst. bedarbių. A. Černiausko teigimu, kai kurie darbdaviai tuo naudojasi. „Dažnoje įmonėje kartojama, kad jei jums čia nepatinka, už durų laukia šimtai žmonių, kurie nori jūsų darbo vietų“,– sako LPSK pirmininkas. Jo teigimu, tokių įmonių, kurios vertina darbuotojus kaip įmonės mechanizmo dalį, padedančią siekti pridėtinės vertės, yra dauguma.

„Žmogus ima bijoti netekti vienintelio pajamų šaltinio, kadangi kitą darbą susirasti sudėtinga, o socialinės išmokos nėra tokios, kad jis norėtų iš to gyventi. Tokia situacija žmogų žemina, tačiau jis neturi pasirinkimo“,– sako A. Černiauskas.  Pasak jo, dėl šios priežasties ekonominiu sunkmečiu darbuotojai linkę nekelti savo reikalavimų, o palaukti, kol situacija pagerės. Tada jie galės darbdaviui siūlyti padidinti atlyginimą arba lengviau susirasti kitą darbą.

Neleidžia darbdaviams manipuliuoti įstatymais

Paklaustas, kokia pagrindinė LPSK nauda darbuotojams, A. Černiauskas sako, kad profesinių sąjungų atstovai – geri darbo teisės, darbų saugos specialistai. Jie neleidžia darbdaviui manipuliuoti įstatymais ir verčia juos vykdyti. Įkūrus profesinę sąjungą atsiranda galimybė analizuoti darbdavio priimamus sprendimus. Tačiau LPSK vadovas pabrėžia, kad „jei su darbdaviu viskas tvarkoje“ ir konfederacija jam neturi priekaištų, LPSK tampa darbdavio pagalbininke.

“Manoma, kad darbuotojas yra silpnoji darbo santykių pusė. Reikia pripažinti, kad didesnių įmonių kompetencija ir galimybės pasikviesti ekspertus, teisininkus, ekonomistus yra daug didesnės, negu darbuotojų. Jeigu žmogus yra vienas, jam sudėtinga efektyviai atstovauti sau, reikalauti pagrįsto darbo užmokesčio, saugos darbe ar karjeros galimybių”, – pripažįsta A. Černiauskas. Pasak jo, tik susibūrę kartu ir turėdami tam tikrų finansinių išteklių, darbuotojai gali išreikšti savo poziciją, norus ir kartais net padėti darbdaviui tinkamai pritaikyti teisės aktus.

Profesinės sąjungos yra finansuojamos savo narių lėšomis: dirbantieji profsąjungoms moka 1 proc. nuo uždirbamo darbo užmokesčio.

“O žiūrint iš darbdavio pozicijos, jam irgi yra daug paprasčiau dirbti su organizacija, negu su kiekvienu darbuotoju atskirai. Profesinės sąjungos vadovas pats surenka problemas, jas apibendrina ir pateikia darbdaviui”, – pasakoja LPSK pirmininkas.

Susitarti ar piketuoti?

LPSK visuomenėje žinoma dėl skambių pilietinių akcijų bei piketų. Tačiau A. Černauskas teigia, kad piketuoti profsąjungininkai neskuba, o tai tėra nesusitarimo pasekmė. LPSK vadovas pasakoja, kad derybos prasideda tuo, kad konfederacija išsako darbuotojų reikalavimus, tada susėdama tartis. „Jei suprantam, kad mūsų siūlymai ir reikalavimai 100 proc. nebus įgyvendinti, bet susitariam bent dėl pusės jų, tai jokių akcijų nerengiame“,– tvirtina A. Černiauskas. Tačiau pripažįsta, kad po kiekvienos akcijos „jaučiamas pagerėjimas“.

„Pavyzdžiui, basų policininkų piketas prie Seimo, ar bado akcijos dėl prasto biudžeto, mažo darbo užmokesčio, socialinių garantijų naikinimo, yra kaip protesto akcijos, tų žmonių nesitaikstymas su esamom sąlygom ir noras, kad jos gerėtų, – teigia LPSK vadovas. – Jei ta forma neduotų rezultatų, mes nieko nedarytume“. Paskutinė LPSK surengta akcija įvyko 2011 m. gruodžio 10 d., dėl minimalios algos didinimo. „Iš pradžių valdžia sakė, kad priimant biudžetą lėšų bus mažiau, po šitos akcijos padėtis truputėlį pasikeitė, jų buvo ieškota ir surasta“,– pasakoja A. Černiauskas.

„„Iš šalies atrodo, kad susirinko keli tūkstančiai žmonių ir papiketavo. Bet norint surengti tokią akciją, reikia turėti labai daug žmogiškųjų išteklių, be to, visi įgarsinimai, atributika kainuoja didelius pinigus,– sako LPSK vadovas. – Mes niekada nesam nusiteikę drastiškai, kad iš karto pultume į kraštutinumus, pirmoje eilėje visada bandome susitarti.“

Be žinių dirbti sudėtinga

LPSK ne tik sprendžia jau iškilusias darbuotojų problemas, bet taip pat veda įvairius seminarus bei mokymus darbo temomis. A. Černiauskas teigia, kad tokių žinių poreikis – labai didelis.

Konfederacijos vedami seminarai būna trijų lygių. Pirmame pristatoma LPSK veikla, darbuotojų teisės. Antrasis skirtas organizacijų vadovams bei atstovams, jame daug plačiau nagrinėjami darbo įstatymai, sauga, darbuotojų galimybės, suteikiamos ekonominės žinios apie įmonės finansinę padėtį, mokoma apskaičiuoti pelną ir nuostolius, svarstoma, kokia galėtų būti įmonės perspektyva. Taip pat kalbama apie socialinę partnerystę, kolektyvines sutartis. Trečiajame, aukščiausiame, lygyje mokomi organizacijų vadovai, visa informacija pateikiama dar plačiau, prisideda bendravimo ir derybų menas.

„Įsivaizduokite, kaip be šitų žinių sudėtinga darbuotojui, jeigu jis dirbo padalinio vadovu, o dabar sės su generaliniais direktoriais tartis dėl kolektyvinės sutarties. – pastebi A. Černiauskas. – Mes nepretenduojame paruošti jų kaip specialistų, bet visą pradinę informaciją suteikiame nemokamai. Žmonės noriai renkasi į tokius mokymus, domisi patys.“

LPSK padeda ir sunkios būklės įmonėms, pavyzdžiui, nesėkmingai investavusioms į gamybos priemones, naujas technologijas. Esant ekonomikos nuosmukiui, investicijos sunkiai atsiperka, todėl profesinės sąjungos stengiasi atkalbėti dirbančiuosius nuo nepagrįstų reikalavimų darbdaviui. „Kartais tenka įtikinėti dirbančiuosius, kad geriau dirbti ir gauti nors ir nedidelį, bet stabilų atlyginimą, užuot negavus jokio“,– pasakoja jis.

LPSK – tarptautinės profesinių sąjungų organizacijos narė, todėl seminarus rengia ir Europos mastu. „Įkurtos Europos darbo tarybos, jų veikloje dalyvauja mūsų atstovai, taip atsiranda poreikis išmokti užsienio kalbų,– dėsto pirmininkas. – Vyresnio amžiaus žmonėms suteikiame galimybę išmokti kalbų ir kompiuterinio raštingumo, kad jie galėtų sau atstovauti tarptautinėje arenoje.“

 

Kunigaikščio Gedimino vardo apdovanojimai – sausio 16 d. 15:00 val.

 

Kunigaikščio Gedimino vardo apdovanojimus imta organizuoti 2003-siais. Šiemet jau 9 kartą juos surengs Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų ir darbdavių konfederacija (VVDK). Apdovanojimų įteikimo ceremonija įvyks sausio 16 d. 15:00 val. Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje.

 

Pretendentų anketas gauti šiuos apdovanojimus teikia aštuonios (buvusios Vilniaus apskrities) savivaldybės: Vilniaus miesto, Vilniaus rajono, Elektrėnų, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų bei Ukmergės savivaldybės, Vilniaus regiono profesinių sąjungų bei darbdavių atstovai. Šiais metais pateiktos 53 siūlomų pretendentų anketos.

 

Kasmet Kunigaikščio Gedimino vardo apdovanojimai teikiami už gerus rezultatus keturių nominacijų srityse: žmogiškojo kapitalo ugdymo, visuomeninio kapitalo (pilietiškumo) ugdymo, finansinio–gamybinio kapitalo stiprinimo bei socialinės infrastruktūros plėtojimo srityse. Nominacijų steigėja – Vilniaus regiono plėtros taryba ir jos partneriai.

 

Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų

ir darbdavių konfederacija