Pasirodo, mes ir vėl esame lyderiai bendrijoje, tačiau tik pagal neigiamus rodiklius. Pavyzdžiui, pas mus ir vėl labiausiai išaugo infliacija. Verslininkai tai aiškina kuro, energetikos išteklių bei žaliavų brangimu, tačiau visa tai brango ir kitose ES valstybėse, todėl, anot ekonomistų, toks argumentas – nerimtas.

– Kodėl Lietuva nuolat yra tarp lyderių infliacijos srityje, nors, atrodytų, lygiai taip pat ir kitur brangsta kuras, energijos ištekliai, didinantys gamybos sąnaudas? – „Respublika“ klausė profesoriaus, ekonomisto Povilo GYLIO.

– Infliacija yra vidutinių kainų augimas šalies mastu per metus. Tos kainos paprastai kyla dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma – paklausos augimas, kaip buvo prieš keletą metų, kai augo pajamos. Tai vadinamoji paklausos infliacija. Antra – pasiūlos arba sąnaudų infliacija. Ji atsiranda tada, kai brangsta įvairūs ištekliai.

Dabartinė infliacija gali būti sukelta monopolinių efektų. Jei benzinas, dujos ir pan. brangsta, aišku, didėja ir gamybos sąnaudos. Bet gali būti taip, kad šita tendencija pasinaudoja rinkos subjektai, turintys ypatingą galią, – monopolijos, oligopolijos, virstančios nebyliu karteliniu susitarimu, kuris leidžia tyliai, pamažu, po kelis centus didinti kainas. Tai kontroliuoti yra tiek Konkurencijos tarybos, tiek kitų institucijų uždavinys. Reikia nagrinėti situaciją ir panaudoti galingą ginklą – viešumą. Deja, Lietuva jo nenaudoja. Be to, neanalizuojama, kokią kainos dalį sudaro gamintojai, kokią prekybininkai ir t.t. Tuo Lietuva ir išsiskiria.

– Tai reiškia, kad kitose valstybėse kontrolė vykdoma daug geriau, nes infliacija ten daug mažesnė?

– Kai didėja pajamos, žmonės daugiau perka, ir natūralu, kad kainos padidinamos. Tačiau dabar keletą metų dominuoja pasiūlos infliacija. Viskas brangsta ne dėl to, kad mūsų piniginės labiau išpūstos ir tapome galingesni, o dėl to, kad rinkos subjektai turi per dideles galias, o valstybė jų nekontroliuoja. Viešumas čia būtų didelis ginklas. Tačiau jis arba yra nesuprastas, arba sąmoningai juo nesinaudojama.

– Net 2009-aisiais, per patį krizės įkarštį, Lietuvą kamavo kainų augimas, nors kai kuriose kitose valstybėse jos krito. Kodėl Lietuva tokia unikali – kainos didėja net mažėjant žmonių perkamajai galiai?

– Čia jau reikia klausti Konkurencijos tarybos, Seimo narių, psichologo vadovaujamos Ūkio ministerijos, Finansų ministerijos. Ką, jie nieko nemato? Tereikia atlikti detalią kainų analizę. Kad ir benzino ar dyzelino. Juk pamenate, kai barelis naftos prieš kelerius metus kainavo 150 dolerių. Dabar mažiau. O palyginkime benzino ir dyzelino kainas tada ir dabar… Jokios ekonominės logikos. Institucijos neatlieka savo darbo. Arba joms kažkas trukdo, arba kažkas paprašo už atlygį nematyti tokių dalykų. Pavyzdžiui, ir Seimo viena iš funkcijų yra atlikti parlamentinę kontrolę. Kažkas man sakė, kad Lietuvoje net ir opozicinių partijų yra…

– Pernai Lietuvoje labiausiai iš visų ES šalių išaugo mažmeninės prekybos apyvarta. Ar tai reiškia, kad žmonės ėmė daugiau pirkti, o gal tai paprasčiausiai parodo infliacijos mastą?

– Apyvarta yra prekių kiekis, padaugintas iš jų kainos. Arba prekių daugiau perkama (bet aš tuo abejoju), arba kainos padidėjo. Panašu, kad antras dalykas. Neseniai mačiau, kad sviestas vėl pabrango 10 centų. Dar prieš pusantrų metų mano mėgstamas „Rokiškio sviestas“ kainavo 3,69 lito. Dabar kainuoja 4,95 lito. Gal kas galėtų paaiškinti vargšui profesoriui, kas per tuos pusantrų metų atsitiko? Ar čia darbo jėga tiek pabrango? Kiek aš žinau, ji atpigo. Baisus išnaudojimas: mažiname darbo užmokestį, vykdome vidinę defliaciją ir dar keliame kainas. O paskui stebimės, kodėl lietuviai skundžiasi gyvenimu.

– Pagal gamintojų nustatomas kainas mes irgi esame vieni iš lyderių. Kodėl?

– Į visus tuos klausimus turi atsakyti atitinkamos institucijos, kurių tikrai turime. Manau, kad dalis proceso susiję su monopoliniais efektais. Jei taip nėra, tegul viešojoje erdvėje, pavyzdžiui, ūkio ministras tai įrodo.

– Nors pas mus viskas labiausiai brangsta, kainos jau susilygino ar net pralenkė europines, minimali mėnesio alga – beveik mažiausia Europoje. Ar iš tikrųjų, kaip tikina politikai, nukentėtų šalies ekonomika, jei minimali alga bent jau perkoptų skurdo lygį ir įtvirtintų teisę į nors kiek oresnį gyvenimą?

– Metų metais mes kalbame apie tai. Pažiūrėkime į makroekonominį skaičių, kurį profesorius Romas Lazutka neseniai dar kartą akcentavo. Lietuvoje darbo užmokesčiui tenka maždaug 41 proc. sukuriamo bendrojo vidaus produkto (BVP). O kitose šalyse tas skaičius yra maždaug 55 proc. Nėra taip, kaip bandoma nuteikti, kad Lietuvoje verslininkai taip skurdinami to žiauraus proletariato.

Aišku, tai yra makroekonominis skaičius. Iš tikrųjų yra verslininkų, kurie labai sunkiai išsilaiko, mažų įmonėlių. Valstybės užduotis ir yra užtikrinti, kad darbuotojai, kuriantys turtą, gautų didesnę BVP dalį ir kad nežlugtų smulkios įmonės. Bet didžioji dauguma įmonių tikrai gali mokėti daugiau. Tačiau bėda, kad mes vienodais matais matuojame ir vargšus (smulkias įmones), ir milžiniškus pelnus gaunančias korporacijas. Taip skleidžiame dūmų uždangą.

– Kokią siūlytumėte išeitį, kad ir smulkus verslas nebankrutuotų, ir žmonės gautų nors kiek padoresnę algą?

– Reikia į problemą žiūrėti plačiau. Pavyzdžiui, galima sumažinti pelno mokestį, PVM. Bet tik atrankos būdu, o ne visiems. Didžiausia klaida ta, kad viską matuojame vienodai. PVM visiems vienodas ir t.t. Čia yra ideologija. O normalus valstybės valdymas kaip tik susijęs su diferenciacija. Tarkime, nutariame, kad visi verslininkai privalo mokėti didesnį darbo užmokestį, bet tiems, kam sunkiau, galima panaikinti mokesčius. Yra žmonės, kurie gauna algą už tai, kad spręstų problemas, bet aš iš jų negirdžiu jokių pasiūlymų. Tėra svarstymai – padidinti ar sumažinti. O reikia rasti vidurį – ir kad žmonės, mūsų BVP kūrėjai, neemigruotų, ir kad nenustekentume smulkiojo verslo. Mes taip neformuluojame. Atsiejame vieną klausimą nuo kito.

Kodėl net latviai gali mokėti didesnes algas ir pensijas? Aš manau, kad sąmoningai vykdoma politika, kuri sukelia socialinę įtampą ir socialistinės revoliucijos perspektyvas. Jie nežino, ką daro, ir nesuvokia, kad revoliucija juos išsprogdins.

Nauji duomenys

Statistikos departamentas paskelbė, kad 2011 m. vidutinė metinė infliacija sudarė 4,1 proc. Tokia pati metinė infliacija buvo ir praėjusį lapkritį. Didesnė iš ES valstybių lapkritį ji buvo tik Rumunijoje (6,2 proc.), Estijoje (5,2 proc.) bei Jungtinėje Karalystėje (4,4 proc.).

Per 2011 m. iš maisto produktų, pavyzdžiui, cukrus pabrango 29,1 proc., kakava – 23 proc., žuvys ir jų produktai – 17,1 proc., pienas ir jo produktai – 10,3 proc., kava – 14,5 proc., aliejus – 10 proc.

Taip pat didėjo kietojo kuro (26,8 proc.), šilumos energijos (18,2 proc.), dujų (9,2 proc.), dyzelino (15 proc.) ir kitų produktų kainos.

Anot „Eurostat“, pernai būtent Lietuvoje labiausiai – net 14,1 proc. – išaugo mažmeninės prekybos apyvarta, tačiau dėl to džiaugtis gali tik patys prekybininkai ir valstybė, kuriai jie moka mokesčius, o ne vartotojai, mat tai parodo infliacijos mastą. 13-oje valstybių apyvarta sumažėjo, kitose padidėjo, bet daug mažiau nei Lietuvoje.

Ir dar vienas nemalonus rodiklis, pagal kurį esame tarp lyderių, – gamintojų nustatomos kainos Lietuvoje pernai išaugo net 10,8 proc. Mus lenkė tik Didžioji Britanija (11,6 proc.). O, pavyzdžiui, Švedijoje jos padidėjo vos 0,1 proc., Maltoje – 0,8 proc., Slovėnijoje – 2,9 proc.

Dar vienas įdomus faktas. Pavyzdžiui, net per patį krizės įkarštį 2009-ųjų gruodį, smarkiai kritus gyventojų pajamoms, Lietuvoje vis tiek buvo užfiksuota net 4,2 proc. metinė infliacija. Mus lenkė tik rumunai (5,6 proc.). Daugumoje kitų ES šalių infliacija nesiekė 1 proc. arba net buvo užfiksuota defliacija.

Danas NAGELĖ

„Respublikos“ žurnalistas