Dėmesio sulauksi tik išvykęs
Jeigu ir toliau išliks aštuonių pastarųjų mėnesių emigracijos tendencijos (58 328 emigrantai, iš jų 10 proc. – nuo 6 iki 18 metų), metų pabaigoje bus rekordinė – beveik 90 000 – deklaravusių savo išvykimą iš šalies tautiečių armija. Sudėjus po nepriklausomybės atkūrimo deklaravusiųjų išvykimą ir jo nedeklaravusiųjų skaičius (1990–2006 m. emigravo 404 tūkst., o 2007–2009 m. – 80,24 tūkst.,
2010 m. – dar 90 tūkst.), rezultatas bus įspūdingas – 574 240 emigravusiųjų. Plika akimi matyti, kad išaugusi emigracija nėra valdančiųjų dėmesio centre. Baigiasi antri jų valdymo metai, o Vyriausybės veiklos tvirtinamose programose emigracijai ir toliau neskiriama jokio dėmesio, ji net neįvardijama kaip problema, į kurią reikėtų reaguoti. Be to, jau dveji metai, kai „numarinta“ Ekonominės migracijos reikalų komisija. Lietuvoje neliko institucijos, kuri galėtų migracijos procesus analizuoti, vertinti, teikti išvadas ir rengti pasiūlymus Seimui ar Vyriausybei. Tiesa, per tą
laiką Demokratinės politikos institutas parengė valstybės finansuojamą programą „Globali Lietuva“, tačiau ji skirta jau emigravusių tautiečių reikalams, o ne emigracijos prevencijai. Programa tarsi teigia, kad dėmesio iš valstybės sulauksi tik tada, jeigu iš jos išvyksi.
Nevykęs Airijos pavyzdys
Emigracijos srautai 2010 m. išaugo keturgubai, todėl galima teigti, kad Lietuvoje siaučiantis emigracijos nuotaikų virusas jau pasiekė epidemijos lygį ir įgavo lėtinį pobūdį. Teisinantis nepamatuotai ir lengvabūdiškai dažnai pateikiamas Airijos pavyzdys, iš kurios per XIX–XX a.
emigravo pusė šalies gyventojų. Bet paklauskime pačių airių, ar jie labai laimingi dėl tokios savo istorijos ir kokią kainą už tokį emigracijos mastą sumokėjo ši tauta. Šiandieną airių kalba iš šalies viešojo ir valstybinio gyvenimo išstumta į užribį, nors oficialiai tiek airių, tiek anglų kalbos yra valstybinės. Keista, kad Lietuva orientuojasi ne į patį geriausią pavyzdį. Prisiminkime, kad dabar ne XIX, o XXI a., o jo skiriamasis ženklas – globalizacija – žengė pirmus žingsnius galutinio tikslo, t.y. klasikinių valstybių egzistavimo pabaigos, link. O mes šiam procesui patys suteikiame pagreitį, nekreipdami dėmesio į tai, kad Lietuvos pamatus tebeplauna emigracijos potvynis. Taigi viskas yra politikų ir partijų rankose. Alternatyva kaip visada yra, bet tai – visuotiniai neramumai ir chaosas. O gal mes to nusipelnėme? Gelbėti valstybę ruošiasi ir besikuriantys visuomeniniai judėjimai, ir pavieniai asmenys. Kažkada Bernardas Šo sakė: „Žmonių išmintingumas proporcingas ne jų patirčiai, o sugebėjimui jos įgyti.“ O mūsų šalies piliečiai sąlygų įgyti patirties valdyti šalį neturėjo. To pasekmė – išsivaikščiojanti Lietuva.
Ką daryti , kad emigracija pradėtų
mažėti ar bent stabilizuotųsi?
• Kol emigracijos iš Lietuvos mastas sumažės iki pasaulinio vidurkio, Seime įsteigti nuolatinį Migracijos reikalų komitetą, kuris vertintų Seime priimamų teisės aktų galimą įtaką emigracijos procesams.
• Atgaivinti Ekonominės migracijos komisijos veiklą.
• Kol nedarbo lygis Lietuvoje sumažės iki ES vidurkio, uždrausti darbo jėgos įvežimą iš trečiųjų šalių į tuos ūkio sektorius, kuriuose gali ir turi dirbti Lietuvos piliečiai.
• Siekiant darbuotojų atlyginimų padidinimo, darbdavio gaunamą pelną sieti su įmonėje dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo dydžiu.
• Vyriausybė turi pareikšti iniciatyvą, kad darbdavių organizacijos ir profesinės sąjungos, kaip socialiniai partneriai, per metus susitartų ir parengtų darbo apmokėjimo sistemą įvairiems gamybos sektoriams ir dvišaliais susitarimais ją įteisintų. Kuriant šią sistemą turėtų būti įvertintas darbuotojo indėlis į sukuriamo produkto pridėtinę vertę ir atsižvelgta į intelektinio bei fizinio darbo apmokėjimų skirtumus.
• Vyriausybė, atstovaujanti šalies piliečiams, turi įvertinti gyvenamųjų namų statybai ar būstui įsigyti bankuose paimtus kreditus bei jų grąžinimo sąlygas ir organizuoti derybas su bankais, kad kredito gavėjams paskolų grąžinimo sąlygos būtų palengvintos.
• Imtis priemonių peržiūrėti šiuo metu be socialinių partnerių sutikimo įteisintas darbo rinką liberalizuojančias, bet neadekvačias ir emigraciją skatinančias priemones.
• Vykdydama emigraciją mažinančias
priemones, Vyriausybė privalo suvokti, kad išvykimas šeimomis, vaikų išsivežimas į užsienį – tai tiesus kelias į saitų nutraukimą su Tėvyne. Lietuvos piliečių nuolatinė gyvenamoji vieta net ir globalizacijos sąlygomis turi būti Lietuva.
• Vyriausybė turėtų įteisinti nuostatas, kad laikinai išvykę Lietuvos piliečiai iškart netaptų emigrantais, kaip yra dabar, o iki 5 metų jiems turėtų būti suteiktas „laikinai išvykusiojo“ statusas.
Dainius PAUKŠTĖ
GIMTASIS KRAŠTAS