Emigracijos batai – ne laisvi lietuviški kaliošai

Bėga lyg iš skęstančio laivo


Lagaminų krovimas, žinoma, nepraėjo be pasekmių. Jau pavasarį Statistikos departamentas pranešė, kad daugiau kaip penkis kartus, lyginant su ankstesniais mėnesiais, išaugo išvykimą užregistravusių emigrantų skaičius. Jis neslūgsta ir toliau. Masinis žmonių bėgimas iš Lietuvos, anot kai kurių įdarbinimo užsienyje agentūrų, perkopė visus prognozės slenksčius.


Iš Lietuvos žmonės bėga lyg iš skęstančio laivo. Todėl, kad svetur, sako, geriau. Ne tik lengviau užsidirbti, bet ir geriau gyventi. Patogiau. Bėga ten, kur, jų manymu, socialinė politika ir atlyginimų sistema nėra didžiulis monstras, suryjantis viską ir duodantis nedaug.


Emigracijos batai, žinoma, spaudžia. Jie – ne kokie laisvi lietuviški kaliošai, su kuriais galėtum šlepsėti patogiai per visas balas. Juk Lietuvoje lieka vaikai, namai, savas arbatinukas, kaimynai, sava lova, pagaliau – sava kalba.


 


Nori gauti atlygį – prašyk


Bet mūsų gyvenimo kokybė nesusideda tik iš meilės, jausmų, savos lovos ar juo labiau – iš arbatinuko. Jausmų lyg duonos neatsikąsi. Jausmų neįpilsi į degalų baką. Jausmai dėl nepritekliaus išblunka ir virsta net šeimų nesutarimo priežastimi. Todėl žmonės važiuoja, nes svetur, o ne savoje šalyje, jie jaučiasi oriau. Praėjusią savaitę vienas šalies dienraštis rašė, kad Ukmergėje gydytojai teisėtai laiku jiems priklausančių atlyginimų turi prašyti raštu. Sukurpę raštą, kodėl jiems pinigų žūtbūt reikia, lyg prie Aušros vartų sėdintys elgetos kaulija: „Man reikia mokėti banko paskolą“ arba „Mano šeimoje – krikštynos, todėl susimylėkite, išmokėkite man algą laiku“.


 


Šviesaus horizonto nemato


Išvažiuoja net tie, kurie, atrodo, dar taip neseniai buvo tikri patriotai. Bet gurgiantys pilvai sumenkina ir patriotiškumą. Neseniai atsisveikinau su kolege, kuri, maniau, niekada neišvažiuos iš Lietuvos. Klydau. Pakėlė sparnus į tolimąją Australiją. „Pilna pilna Australija bananų, mandarinų, pilna pilna Australija ledų ir apelsinų“, – viename socialiniame tinkle džiaugsmu tryško bičiulė. Lietuvoje padariusi karjerą, nuolat spinduliuojanti džiaugsmu ir gera nuotaika, atrodo, kolegė nuleido rankas. Sumažėję atlyginimai, neaiški krizės pabaiga, intrigos, žmonių tarpusavio santykiai,


depresuoti aplinkiniai – tai priežastys, kurios nulėmė tokį jos sprendimą. Ji pavargo žaisti pagal Lietuvos valdininkų diktuojamą politiką. Juokavau, kad jos regėjimas nusilpo, nes ateities horizontas – nematomas. Net žvelgiant per akinius. Todėl daugelis tokių kaip ji – spaudžiančiais batais ir skaudama širdimi – sprunka iš Lietuvos. O tų spaudžiančių batų sukeltos nuospaudos gyja. Todėl emigracijos banga iki šiol kyla tik aukštyn.


 


Svajonės keliauja lagaminuose


Emigrantai, pasirinkę žaidimą pagal savo taisykles, iš naujo perdėlioja svajones, ateities planus, vaikų ateitį, nes lietuviškos dėlionės detalės, išmaišytos atžagaria ranka, susimaišo taip, kad sudėti jas į vietas būnant Lietuvoje tampa sudėtinga. Mat į komunalinių mokesčių vietą įkyriai spraudžiasi būsto paskolos dėlionės detalė, o į vaistų nuo gripo eilulę savąją nosį kiša bulvėms skirti pinigai. Atrodo, nors persiplėšk. Todėl žodžių derinys „emigracijos banga“ tampa kone sinonimu kitam žodžiu junginiui – „duona kasdieninė“. Lagaminas, sukrautas kelionei svetur, – sunkus, tačiau jis atrodo lengvesnis nei kasdiena, nei gyvenimas namuose. „O kas yra namai? Namai ten, kur šeima. Namai ten, kur širdžiai artimi žmonės. Kur vaikai, kur perspektyvos, namai ten, kur galimybės. Aplankyti kapų ir tėvynės užtenka ir vieno karto per metus“, – nelabai seniai gal kiek ciniškai kalbėjo vienas pažįstamas, su šeima išvykęs iš Lietuvos. Todėl lagaminai, kuriuose sudėtos emigrantų svajonės, vežami kitur, o tų lagaminų šeimininkai kuria naujus namus. Emigrantai įsigyja


naujus arbatinukus ir naujas lovas ir bando prisijaukinti svetimą šalį, svetimą kalbą, naujus kaimynus. O kodėl ne? Nieko nėra neįmanoma. Juk net Mažasis Princas prisijaukino Lapę. Vadinasi, net neprijaukinamus dalykus galima prijaukinti. Tad dažnam lietuviui svetima šalis tampa namais. Ir emigracijos batų nuospaudos užgyja.


 


Jurgita ČINKIENĖ


GIMTASIS KRAŠTAS