Praėjus daugiau nei metams nuo Darbo kodekso įsigaliojimo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) konstatuoja, jog šiame dokumente yra nemažai teisinių neaiškumų, kuriuos būtina ištaisyti, o kai kuriais atvejais Darbo kodekso nuostatas reikia suderinti ir su Europos Sąjungos teisės aktais.

Rugsėjo 28 d. Seime bus teikiami svarstyti Darbo kodekso pakeitimai, kuriais siekiama aiškiau reglamentuoti teisinę darbo santykių aplinką, paskatinti socialiai atsakingą darbdavių ir darbuotojų bendradarbiavimą.

Projektu XIIIP-2196 siekiama aiškiau apibrėžti darbovietės sąvoką, tikslinti darbo laiko sąvoką bei darbo grafikų keitimo tvarką, suderinti pasyvaus budėjimo namuose sąvoka su ES Direktyva 2003/88, leisti kolektyvinėse sutartyse išplėsti jų galiojimą visiems įmonės darbuotojams arba atskiriems darbuotojams, kurie pateikia prašymą.

Įstatymo projektą inicijavo LPSK, parengė ir Seimui svarstyti teikia Seimo narė Aušra Papirtienė.

Tikslinant darbovietės sąvoką siūloma nustatyti, kad darbovietė darbo sutartyje būtų nurodoma konkrečiu adresu. Taip pat siūloma tikslinti darbo laiko sąvoką ir aiškiau nustatyti, kad darbo drabužių persirengimas ir darbo vietos susitvarkymas taip pat įskaitomas į darbo laiką.

Šiuo metu darbo grafikai paskelbiami ne vėliau kaip likus 7 dienoms iki jų įsigaliojimo, tačiau gali būti keičiami be darbuotojo sutikimo prieš 2 darbuotojo darbo dienas, kas suvaržo darbuotojų teisę į asmeninį gyvenimą. Siūloma nuostata numato, kad  keičiant darbo grafiką likus mažiau kaip 7 dienoms, turi būti gautas darbuotojo sutikimas.

Įstatymo projektu siūloma suderinti budėjimo sąvokas su Direktyva 2003/88, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Šiuo metu galiojanti Darbo kodekso nuostata, kad pasyvus budėjimas namuose, pasirengus atlikti darbo funkciją, nelaikomas darbo laiku, neatitinka Direktyvoje nustatyto darbo laiko apibrėžimo.

Darbo kodeksas dabar nustato, kad kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams. Siūloma numatyti galimybę ne profesinės sąjungos nariams jų pačių prašymu ir sutikus mokėti kolektyvinio atstovavimo mokestį, jungtis prie kolektyvinės sutarties taikymo.

Nesklandumų kyla ir dėl nacionalinių, šakos, teritorinių kolektyvinių sutarčių taikymo tik profesinės sąjungos nariams, nes  tokių sutarčių taikymas tampa pernelyg komplikuotu. Projekte siūloma nustatyti, kad derybų šalys minėtose sutartyse galėtų susitarti, kad jų sudarytos kolektyvinės sutarties nuostatos būtų taikomos visiems sutartį pasirašiusios darbdavių organizacijos įmonių darbuotojams be atskiro darbuotojų kolektyvo pritarimo.

Ta pačią dieną Seime bus teikimas ir kitas įstatimo projektas Nr. XIIIP-1723, kuriame siūloma įvesti dar vieną socialinės partnerystės lygmenį – socialinę partnerystę tarp įmonių grupių (holdingo bendrovių struktūros) darbdavių ir šiose įmonėse veikiančių profesinių sąjungų. Šiuo metu galiojančiame įstatyme numatyta tik socialinė partnerystė nacionaliniu, šakos, teritoriniu, darbdavio ir darbovietės lygmenimis.