Per artimiausius kelis mėnesius vienas pagrindinių praėjusios kadencijos Europos Komisijos darbų socialinėje srityje – direktyva dėl deramo minimalaus darbo užmokesčio ES, gali būti panaikinta, jei Teisingumo Teismas pritars savo generalinio advokato pateiktai nuomonei byloje, kurią prieš Europos Parlamentą ir ES Tarybą iškėlė Danija. Nuo pat pradžių buvo žinoma, kad dėl šios direktyvos gali kilti teisinių problemų ir ji gali būti panaikinta.

Teisiškai problema yra gana aiški: sritys, kuriose ES turi teisę leisti teisės aktus, yra apibrėžtos Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV). Socialinių reikalų srityje jos išdėstytos 153 straipsnio 1 dalyje: pavyzdžiui, ES gali veikti siekdama „apsaugoti darbuotojų sveikatą ir saugą“, gerinti „darbo sąlygas“ ir ginti „darbuotojus, kai nutraukiama jų darbo sutartis“. Remiantis šiuo teisiniu pagrindu, ES gali priimti direktyvas, nustatančias minimalius reikalavimus valstybėms narėms. Tačiau, kaip nurodyta 153 straipsnio 5 dalyje, ES kompetencija „netaikoma darbo užmokesčiui, teisės jungtis į asociacijas, teisės streikuoti ar teisės skelbti lokautus klausimams“. Todėl nėra direktyvų, reguliuojančių streikų teisę ar nustatančių, kaip turėtų būti vedamos kolektyvinės derybos.

Taigi kaip galima pateisinti šios direktyvos dėl minimalaus darbo užmokesčio priėmimą, jei pati direktyva jį apibrėžia kaip „minimalią atlygio sumą“ (3 straipsnio 1 dalis)? ES teisės aktų leidėjai pasirinko 153 straipsnio 1 dalies b punktą kaip teisinį pagrindą, siekdami „gerinti gyvenimo ir darbo sąlygas Sąjungoje, visų pirma užtikrinant tinkamą minimalų darbo užmokestį darbuotojams, kad būtų prisidėta prie socialinės konvergencijos ir mažinamos pajamų nelygybės“. Kaip pažymi generalinis advokatas, direktyvos formuluotė buvo ypač atsargi, nurodant, kad ji „nei siekia suvienodinti minimalių darbo užmokesčių lygį visoje Sąjungoje, nei sukurti vieningą mechanizmą jų nustatymui“. Jis pabrėžia, kad pasirinkta formuluotė rodo, jog teisės aktų leidėjai „neslėpė, kad vaikšto plonu ledu“. Ši kompetencijos peržengimo rizika dar jautresnė dėl to, kad kitas direktyvos tikslas – skatinti kolektyvines derybas, kurios pačios savaime nėra ES kompetencijos, nes ES negali kištis į „teisę jungtis į asociacijas“, iš kurios kyla teisė vesti kolektyvines derybas.

Apibendrindamas generalinis advokatas teigia, kad kadangi šios direktyvos tikslas yra „reguliuoti darbo užmokestį“, ji „tiesiogiai prieštarauja 153 straipsnio 5 dalies nuostatai dėl darbo užmokesčio“. Todėl ES teisės aktų leidėjai „neturėjo kompetencijos priimti šį teisės aktą ir taip pažeidė konfidencialumo principą, įtvirtintą SESV 5 straipsnio 2 dalyje“. Dėl šios išvados Teismas „turėtų nuspręsti, kad ši direktyva turi būti visiškai panaikinta“.

Ši žinia buvo itin palanki Danijos užimtumo ministrei Ane Halsboe-Jørgensen, kuri jau anksčiau teigė, kad ES užlipo ant „plono ledo“, ir po trijų mėnesių nuo direktyvos priėmimo kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl jos panaikinimo. Prie šio žingsnio nedelsiant prisijungė ir Švedija.

Danijos griežta pozicija atspindi kai kurių Šiaurės šalių profesinių sąjungų pasipriešinimą šiai direktyvai, kurią jos laiko tiesioginiu kišimusi į socialinių partnerių kompetencijos sritį – darbo užmokesčio nustatymą ir kolektyvines derybas. Direktyva taip pat atgaivina senas žaizdas, kurias paliko Teisingumo Teismo sprendimas byloje Laval un Partneri 2007 m. (žr. Laval byla), kai buvo nuspręsta, kad Švedijos profesinė sąjunga neturėjo teisės blokuoti statybvietės, siekdama priversti „kitoje valstybėje narėje įsisteigusį paslaugų teikėją pradėti derybas dėl komandiruotų darbuotojų darbo užmokesčio ir pasirašyti kolektyvinę sutartį“.

Šiaurės šalių baimė dėl ES kišimosi į jų socialinį modelį buvo tokia stipri, kad kai kurios profesinės sąjungos net svarstė pasitraukimą iš Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC). Tuo tarpu buvęs ETUC prezidentas Laurent’as Berger’is laikė šios direktyvos priėmimą „pergale“ ir „gera naujiena Europos darbuotojams“. Generalinio advokato nuomonė yra didžiulis smūgis ETUC.

Dabar viskas priklauso nuo Teisingumo Teismo, kuris turi nuspręsti, ar ES teisės aktų leidėjai tikrai pažeidė Sutartį.

ETUC į šią nuomonę reagavo taip:

Pirminis Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) vertinimas rodo, kad ši nuomonė neatsižvelgia ne tik į pagrindinį direktyvos tikslą – užkirsti kelią nesąžiningai konkurencijai, grindžiamai mažais atlyginimais, bet ir į daugybę teisinių precedentų, patvirtinančių ES kompetenciją reguliuoti darbo užmokesčio apsaugos aspektus. Be to, joje visiškai ignoruojama Europos socialinė chartija, kurioje įtvirtinta pareiga ES ir valstybėms narėms skatinti sąžiningą darbo užmokestį ir kolektyvines derybas.

2022 m. priimta Direktyva dėl tinkamo minimalaus darbo užmokesčio jau paskatino daugelį nacionalinių vyriausybių peržiūrėti savo minimalaus darbo užmokesčio adekvatumą, taip padidinant algas milijonams menkai apmokamų darbuotojų. Tačiau ši nuomonė atveria duris direktyvos naikinimui ir netgi pateisina konkurenciją ES viduje mažinant minimalius atlyginimus – tai šokiruojantis ir pavojingas precedentas.

Nuomonėje nepagrįstai raginama visiškai panaikinti direktyvą, taip pat atsisakyti įpareigojimo valstybėms narėms turėti veiksmų planą kolektyvinėms deryboms skatinti ir imtis priemonių profesinių sąjungų veiklos žlugdymui užkardyti. Šie įpareigojimai jau yra numatyti Europos socialinėje chartijoje ir pagrindinėse Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijose.

ETUC primena, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas neprivalo laikytis šios nuomonės ir dažnai nesutinka su generalinių advokatų išvadomis. ETUC tikisi, kad Teismas laikysis savo nuoseklios praktikos ir patvirtins direktyvą visoje jos apimtyje, atsižvelgdamas į teisines Europos Parlamento, Tarybos, Komisijos ir didžiosios dalies valstybių narių pozicijas.

Taip pat primename visoms valstybėms narėms, kad direktyva vis dar galioja ir privalo būti perkelta į nacionalinę teisę.

ETUC generalinė sekretorė Esther Lynch teigė:

„Jei ši nuomonė būtų patvirtinta, tai būtų milžiniškas smūgis darbuotojams ir jų profesinėms sąjungoms bei visiškai sugriautų ES sutartyse įtvirtintą socialinės pažangos tikslą.

Leisti įmonėms konkuruoti siūlant mažiausius atlyginimus, neužtikrinant minimalaus padorumo lygio ir skatinant profesinių sąjungų žlugdymą, reiškia tiesų kelią į socialinį dempingą.

Jei ši argumentacija būtų patvirtinta, pasekmės būtų pavojingos ir ilgalaikės, nes iš esmės sugriautų dešimtmečius kurtą socialinę pažangą ES teisėje.

Šis pasenęs ir jau daugybę kartų bandytas argumentas nuolat naudojamas siekiant pakirsti socialinę pažangą. Jis turi būti galutinai atmestas.“

 

Pagal Industrial Relations Share ir ETUC informaciją