Darbuotojai visoje Europoje vis labiau nepatenkinti augančiomis pragyvenimo išlaidomis, kurios dažnai neatitinka jų atlyginimų. 2023 metai buvo pažymėti keliais reikšmingais darbo ginčais Europoje, net ir tose šalyse, kuriose anksčiau darbo konfliktų buvo nedaug.
Kai kuriose šalyse, tokiose kaip Austrija ir Vokietija, yra įrodymų, kad kolektyvinės derybos tampa vis labiau konfliktiškos, nei anksčiau. Prancūzijoje dėl streikų prarastų darbo dienų skaičius išaugo 71 proc., palyginus su ankstesniais metais, o Nyderlanduose 2023 metais streikų skaičius buvo didžiausias per pastaruosius 50 metų. Čekijoje, Suomijoje, Italijoje, Liuksemburge, Norvegijoje, Portugalijoje ir Švedijoje duomenys taip pat rodo suaktyvėjusius darbo ginčus. Norvegijoje užfiksuotas pirmasis streikas privačiame sektoriuje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Dažniausia streikų priežastis – darbo užmokestis
Kaip galima tikėtis, dažniausia darbo ginčų tema buvo darbo užmokestis. Darbuotojai siekė, kad atlyginimai atitiktų infliacijos ir augančių kainų sukeltą pragyvenimo išlaidų padidėjimą.
Italijoje nepasitenkinimas infliacija lapkritį pasiekė kulminaciją ir virto nacionaliniu visuotiniu streiku, kuriame dalyvavo visų sektorių atstovai. Nyderlanduose didžiausios profesinės sąjungos – Nyderlandų profesinių sąjungų konfederacijos (FNV) – nariai pirmą kartą nuo jos įkūrimo surengė streiką, reikalaudami automatinės kainų kompensacijos naujoje kolektyvinėje sutartyje. Slovakijoje banko „UniCredit Bank“ darbuotojai po streiko pasiekė 8 proc. darbo užmokesčio padidėjimą. Viešajame sektoriuje keliose valstybėse narėse taip pat vyko darbo ginčai. Dažniausios priežastys buvo žemi atlyginimai, didelė infliacija ir nepakankamas investavimas į viešąjį sektorių.
Darbo sąlygos buvo antroji dažniausia ginčų priežastis ir apėmė tokias temas, kaip klasių dydžio mažinimas švietimo sektoriuje (Lietuva ir Vengrija), didėjančią įtampą darbe dėl personalo trūkumo aviacijos pramonėje (Belgija) ir priešgaisrinės apsaugos tarnybose (Airija). Kai kurie protestai buvo nukreipti prieš pensijų reformas (Prancūzija ir Rumunija) ir teisės aktų pakeitimus (pvz., teisę streikuoti Suomijoje).
Kiti darbo ginčus sukėlę klausimai apėmė streikų apribojimus ir darbuotojų teises (Graikija, Suomija, Prancūzija, Vengrija), personalo trūkumą (Belgija, Airija, Portugalija) bei pokyčius darbo vietoje (pvz., restruktūrizaciją Maltoje ir Slovakijoje). Skaitmeninių platformų darbuotojų protestai vyko Lenkijoje prieš maisto pristatymo platformą „Pyszne.pl“ ir Slovėnijoje prieš maisto bei prekių pristatymo platformas „Wolt“ ir „Glovo“.
Neįprasti atvejai
Pažymėtina, kad darbo ginčai vyko net ir tose šalyse, kuriose istoriškai darbo konfliktai yra reti. Tai susiję su nacionalinėmis socialinės partnerystės sistemomis, kurios dažniausiai leidžia sutarimą pasiekti konsensuso būdu. Tarp tokių šalių – Austrija, Airija ir Liuksemburgas.
Austrijoje gegužės mėnesį vyko protesto savaitė, kurios metu reikalauta nustatyti maisto, energijos ir būsto kainų ribas. Rugsėjį Austrijos profesinių sąjungų konfederacija (ÖGB) surengė didelę demonstraciją su šūkiu „Kainos žemyn, atlyginimai aukštyn.“
Liuksemburge, kur retai pasitaiko darbo ginčų, 2023 m. įvyko du streikai, turėję nacionalinį poveikį – vienas švietimo, sveikatos ir socialinės priežiūros sektoriuose, o kitas – transporto sektoriuje (oro, kelių ir geležinkelių transportas). Viename iš jų netgi prireikė vyriausybės, kaip mediatoriaus, įsikišimo.
Nevienareikšmiški rezultatai
Aktualiausias ginčų klausimas – darbo užmokesčio didinimas – daugumoje šalių buvo sprendžiamas įvairiais būdais, tokiais kaip infliacijos kompensacijos premijos, vienkartiniai išmokėjimai, minimalaus atlyginimo didinimas arba bendri darbo užmokesčio padidinimai.
Atlyginimų didinimas svyravo nuo 5,5 % (oro krovinių bendrovėje „Cargolux“ Liuksemburge) iki 25 % (švietimo sektoriuje Rumunijoje).
Ne visi darbo ginčai buvo išspręsti sėkmingai, pavyzdžiui, mokytojų protestai Vengrijoje nedavė rezultatų – vietoje to vyriausybė dar labiau apribojo mokytojų teisę streikuoti.
Plataus masto solidarumo streikų Norvegijoje ir Švedijoje nepakako siekiant užtikrinti kolektyvines derybas užsienio kapitalo įmonėse, nepaisant ilgamečių socialinio dialogo tradicijų šiose šalyse.
Tendencijos rodo, jog darbo ginčai ir toliau tik dažnės. Juos spręsti ir stiprinti socialinį dialogą yra itin svarbu, kadangi neišspręstas darbuotojų nepasitenkinimas gali būti politizuotas ir dar labiau paaštrinti esamas įtampas.
Pagal Eurofound (Europos Sąjungos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo agentūros) ir Social Europe informaciją.