Nuo XIX a. pabaigos iki 1980-ųjų Europoje nuolat ir reikšmingai mažėjo darbo valandų skaičius, skirtas pilnu etatu dirbantiems darbuotojams. Tačiau 1980-aisiais įvyko aiškus istorinis pokytis: nuo tada pilnu etatu dirbantys darbuotojai dirbo apytiksliai tiek pat valandų per savaitę iki pat dabar, kaip matyti iš grafiko žemiau.
Darbo valandų skaičius per savaitę (pilno etato darbuotojai gamybos sektoriuje) 1870 – 2022 m. (mėlyna linija – Danija, žalia – Prancūzija, pilka – Vokietija, raudona – Ispanija, juoda – JAV).
Kodėl eiliniai darbuotojai ir toliau dirba tiek pat valandų, nepaisant technologinės pažangos ir našumo padidėjimo? Šį klausimą nagrinėja neseniai atliktas Europos Komisijos tyrimų centro tyrimas.
Tik įtraukus ne visu etatu dirbančius darbuotojus į analizę, galima pastebėti darbo laiko mažėjimo tendenciją. Tačiau net ir šiuo atveju aiškiai pastebimas sulėtėjimas nuo 1980-ųjų, palyginti su ankstesniais laikotarpiais.
Kodėl pilnu etatu dirbantys darbuotojai dirba tiek pat valandų?
Šešiose ES šalyse, kuriose buvo atliktas tyrimas, pilnu etatu dirbantys darbuotojai sudaro 75 proc. darbuotojų, ir jie dirba beveik tiek pat valandų, kiek dirbo 1980-aisiais.
Viena vertus, struktūriniai ekonominiai pokyčiai iš dalies paaiškina, kodėl pilnu etatu dirbantys darbuotojai turi vis dar tokias pat ilgas darbo valandas. Ilgesnes valandas paprastai dirba aukštos kvalifikacijos darbuotojai ir privataus sektoriaus darbuotojai. Todėl profesinių kvalifikacijų augimas ir darbo vietų privačiame sektoriuje augimas pastaraisiais dešimtmečiais prisidėjo prie ilgų darbo valandų stabilumo.
Be to, kultūriniai pokyčiai taip pat turi panašų poveikį. Anksčiau savo statusui pademonstruoti buvo naudojamas turiningas laisvalaikis, o šiais laikais vyksta priešingai – darbas ir užimtumas naudojami kaip aukšto statuso ženklai, įrodantys žmogaus vertę.
Išvados ir politikos pasiūlymai
Po ilgo nuoseklaus darbo valandų mažinimo laikotarpio (1870–1980) Europoje tendencijos stabilizavosi ir daugumai darbuotojų vis dar galioja 40 valandų savaitės norma. Didėjanti nestandartinių darbuotojų dalis turi trumpesnius ir lankstesnius grafikus. Jei nuo tada vidutinės darbo valandos šiek tiek sumažėjo, tai daugiausia dėl darbo ne visu etatu plėtros. Tačiau dauguma darbuotojų (tie, kurie dirba pilnu etatu) vis dar dirba tiek pat, kiek 1980-aisiais. Struktūrinės transformacijos, tokios kaip privataus sektoriaus plėtra ir kvalifikacijų augimas, kartu su besikeičiančiu požiūriu į darbą prisidėjo prie šio stabilumo ir neleido dar labiau sumažinti pilno etato darbo valandų.
Darbo laiko trumpinimas, pavyzdžiui, keturių dienų darbo savaitės pasiūlymas, yra aktuali tema dabartinėse diskusijose Europoje, grįstas tuo, kad dauguma Europos darbuotojų per beveik 50 metų nepatyrė reikšmingų darbo laiko sumažinimų. Teiginiai, kad technologinė pažanga sumažins darbo krūvius, daugeliui darbuotojų skamba kaip tušti pažadai, nes jie ir toliau dirba ilgas valandas, nepaisant kompiuterizavimo, automatizavimo ir dirbtinio intelekto pažangos.
Tuo tarpu apie 20 procentų ne visu etatu dirbančių darbuotojų ES yra įstrigę tokiuose darbo santykiuose priverstinai, dirbdami mažiau valandų, nei norėtų. Valstybės turėtų siekti išspręsti šį disbalansą, skatinant teisingesnį darbo ir laisvalaikio paskirstymą, mažinant darbo valandas pilnu etatu dirbantiems darbuotojams ir gerinant visų darbo vietų kokybę.
Pagal SocialEurope informaciją ir Europos Komisijos tyrimą.