Įsigaliojus ES direktyvai dėl minimalaus darbo užmokesčio, valstybės, kuriose kolektyvinių sutarčių aprėptis yra mažesnė nei 80%, privalėjo parengti nacionalinius planus, kuriuose būtų numatytos priemonės, kaip bus didinama kolektyvinių sutarčių aprėptis. Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) parengtame plane pristatyta Lietuvos padėties analizė, geroji užsienio šalių praktika ir žingsniai, kurių imsis Vyriausybė siekiant įgyvendinti direktyvos keliamus tikslus.
Kolektyvinių derybų padėties Lietuvoje įvertinimas
Kolektyvinių derybų aprėptis Lietuvoje yra nedidelė: 2023 m. iš 1 349 709 dirbančiųjų 304 337 darbuotojams buvo taikomos kolektyvinės sutartys (22,5 proc.). Šis Lietuvos rodiklis – vienas žemiausių, palyginus su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis.
Dauguma kolektyvinių sutarčių – 70 proc. – sudaroma viešajame sektoriuje. Tuo tarpu privačiame sektoriuje – tik 30 proc. visų kolektyvinių sutarčių.
SADM 2023 m. atliktos kolektyvinių sutarčių Lietuvoje analizės duomenimis, kolektyvinėse sutartyse susitariama dėl įvairių nuostatų, naudingų darbuotojams (pvz.: lankstaus ir individualaus darbo laiko, palankesnio, nei nustatyta Darbo kodekse, mokymosi atostogų apmokėjimo, papildomų atostogų dienų, dienų sveikatai gerinti, darbuotojų atvežimo į darbą). Taip pat, dėl įvairių nuostatų, naudingų darbdaviams (pvz., kitokių ar didesnių viršvalandžių, nei nustatyta Darbo kodekse (dažniausiai susitariama, kad viršvalandžiai neturėtų viršyti 220–250 val. per metus).
Decentralizuota kolektyvinių derybų sistema
Daugiausia kolektyvinių sutarčių sudaroma darbdavio lygmeniu. 2023 m. užregistruotos 88 darbdavio lygmens kolektyvinės sutartys, 5 šakos kolektyvinės sutartys, viena teritorinė kolektyvinė sutartis ir viena nacionalinė kolektyvinė sutartis. Kadangi daugiausiai kolektyvinių sutarčių sudaroma darbdavio lygmeniu, kolektyvinių derybų sistema Lietuvoje vertintina kaip itin decentralizuota. Šalys, kuriose kolektyvinės sutartys taikomos bent 80 proc. darbuotojų (Italija, Austrija, Prancūzija, Belgija, Suomija, Švedija ir Danija), turi stiprias šakos ar nacionalinio lygmens kolektyvinių sutarčių sudarymo tradicijas.
Demokratijos darbo santykiuose trūkumas
Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas („Eurofound“) socialinio dialogo kokybę vertina pagal darbo santykių demokratiją, pramonės konkurencingumą, socialinį teisingumą ir darbo bei užimtumo kokybę. Lietuva 2018–2021 m. darbo santykių vertinime iš 100 galimų balų surinko 43,8 balo. Socialinis dialogas darbdavio lygmeniu (darbuotojų atstovavimas darbovietėje, informacijos teikimas darbuotojų atstovams, darbuotojų atstovų poveikis kompanijos sprendimams ir pan.) įvertintas santykinai pozityviai (61 balas). Žemiausi balai Lietuvai skirti už darbuotojų teises (32,7 balo), kurios buvo vertinamos pagal darbuotojų atstovavimo teises valdymo organuose, darbo tarybų teises ir teisę į streiką.
Užsienio šalių, kuriose kolektyvinių sutarčių aprėptis viršija 80 proc., patirtis:
Kolektyvinių sutarčių taikymo srities išplėtimas
Prancūzija taiko mechanizmą, vadinamą dekretu dėl išplėtimo, kuris leidžia Vyriausybei išplėsti kolektyvinės sutarties taikymą visai pramonės šakai. Taigi, net ir tos įmonės, kurios tiesiogiai nedalyvavo derybose, privalo laikytis šios sutarties sąlygų. Dėl šio mechanizmo daugiau nei 98 proc. darbuotojų Prancūzijoje taikomos kolektyvinės sutartys, nors tik apie 8 proc. darbuotojų yra profesinių sąjungų nariai (Lietuvoje – 8,5 proc.). Lietuvos teisinėje bazėje taip pat numatyta galimybė išplėsti kolektyvinių sutarčių taikymo sritį, tačiau šia teisine galimybe dar nebuvo nepasinaudota. Kolektyvinių sutarčių taikymo srities išplėtimas – vienas efektyviausių būdų padidinti kolektyvinių sutarčių aprėptį, ypač kai santykinai nedaug darbuotojų priklauso profesinėms sąjungoms.
Teisė streikuoti
Kolektyvinės derybos užtikrinamos ir teise streikuoti. Švedijoje, kurioje kolektyvinės sutartys taikomos 88 proc. darbuotųjų, įteisinti antriniai, arba solidarumo, streikai, kai darbuotojų organizacijos imasi veiksmų ne dėl savo tiesioginių interesų ar darbdavio veiksmų. Suomijoje, kurioje kolektyvinės sutartys taikomos 90 proc. darbuotojų, streiką gali organizuoti profesinė sąjunga arba grupė darbuotojų, čia leidžiami solidarumo ir politiniai streikai. Taigi, šalyse, kuriose kolektyvinių derybų aprėptis viršija 80 proc., teisė į streiką laikoma esmine kokybiško socialinio dialogo dalimi.
Lietuvoje streiką gali skelbti tik profesinė sąjunga, įvykus kolektyviniam ginčui dėl interesų, kai nepavyksta susitarti dėl kolektyvinės sutarties sudarymo arba jau galiojančios sutarties pakeitimo. Europos Sąjungoje 2010–2017 m. vidutiniškai 1 000 darbuotojų dėl kolektyvinių streikų nedirbo 17 dienų. Šiuo laikotarpiu Kipre dėl streikų vidutiniškai nedirbta daugiausiai dienų – 316, Prancūzijoje – 125 dienos, Belgijoje – 98 dienos, o Lietuvoje – tik 5 dienos.
Kriterijai viešuosiuose pirkimuose
Socialinį dialogą gali skatinti ir viešųjų pirkimų taisyklės. Norvegijoje pagal naujausius Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimus perkančiosios organizacijos privalo užtikrinti, kad įmonėse, dalyvaujančiose viešųjų pirkimų konkursuose, darbo užmokesčio ir įdarbinimo sąlygos būtų ne blogesnės nei tos, kurios nustatytos visuotinai taikomose šakos arba nacionalinėse kolektyvinėse sutartyse. Jei nėra atitinkamų šakos ar nacionalinių kolektyvinių sutarčių, viešuosiuose pirkimuose pirmenybė gali būti teikiama įmonėms, pasirašiusioms įmonės lygmens kolektyvinę sutartį. Tokios taisyklės nustatytos Kroatijoje ir Slovėnijoje – šalyse, turinčiose didžiausią kolektyvinių sutarčių aprėptį Rytų Europoje (Kroatija – 47 proc., Slovėnija – 80 proc.). Tai skatina įmones įsitraukti į kolektyvines derybas ir laikytis kolektyvinių sutarčių reikalavimų, nevyksta socialinis dempingas ir nekonkuruojama pigia darbo jėga.
Darbuotojų ir darbdavių kompetencijų kėlimas
Siekiant skatinti socialinį dialogą ir kolektyvinių sutarčių pasirašymą, 2024 m. pradėtas įgyvendinti Europos Sąjungos lėšomis finansuojamas projektas „Vystyti socialinį dialogą, siekiant kurti kokybiškas darbo vietas ir didinti konkurencingumą“. Projekto tikslas – plėtoti socialinį dialogą, siekiant kurti kokybiškas darbo vietas ir didinti konkurencingumą: ugdyti darbdavių ir profesinių sąjungų kompetencijas ir gebėjimus; keisti darbdavių organizacijų ir valdžios institucijų požiūrį į socialinį dialogą ir jo svarbą; daugiau dėmesio skirti švietimui socialinio dialogo klausimais; skatinti narystę profesinėse sąjungose ir kolektyvinių sutarčių sudarymą. Prioritetas teikiamas privačiam sektoriui. Taip pat numatyta skatinti narystę darbdavių asociacijose. Projekto įgyvendinimo laikotarpis – 2024–2027 m.
2024–2028 m. Veiksmų plano tikslai ir uždaviniai
Veiksmų plano tikslas – skatinti kolektyvinių derybų kultūrą tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose. Tam iškelti šie pagrindiniai uždaviniai:
- Socialinio dialogo dalyvių kompetencijų stiprinimas. Siekiant, kad darbuotojų ir darbdavių atstovai galėtų konstruktyviai derėtis ir bendradarbiauti, bus organizuojami mokymai ir diskusijos įvairiomis darbo teisės, derybinių gebėjimų, lyderystės temomis.
- Informacijos apie socialinį dialogą sklaida. Visuomenė bus informuojama apie socialinio dialogo naudą ir kolektyvinių derybų privalumus, siekiant, kad daugiau darbuotojų ir darbdavių įsitrauktų į dialogo procesus.
- Socialinio dialogo būklės stebėsena. Bus atliekami tyrimai ir analizuojama esama situacija, kad būtų galima objektyviai vertinti pažangą ir planuoti tolesnius veiksmus.
- Teisėkūros iniciatyvos. Bus rengiamas teisės aktų tobulinimas, kad būtų sukurtos palankesnės sąlygos kolektyvinėms deryboms ir darbuotojų teisėms užtikrinti.
- Konsultavimas su socialiniais partneriais. Skatinama, kad valstybinės ir savivaldybių institucijos dažniau konsultuotųsi su profesinėmis sąjungomis ir kitais socialiniais partneriais, taip sudarant sąlygas efektyvesniam bendradarbiavimui.
Šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „DĖL SOCIALINIO DIALOGO IR KOLEKTYVINIŲ DERYBŲ SKATINIMO 2024–2028 METŲ VEIKSMŲ PLANO PATVIRTINIMO“