Trišalei tarybai yra patektas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) pasiūlymas „II PENSIJŲ PAKOPOS PATOBULINIMAI (GROW)“. Jo turinys rodo, kad teksto tikslas yra parodyti II pakopos pensijų sistemos:
- pranašumus (poskyris „II pakopa prisidės prie didesnių pensijų ateityje“);
- jos dalyvių nesupratingumą (poskyris „Nepasitenkinimą kelia“);
- pasiūlymus, kaip sumažinti nepasitenkinimą (poskyris „Kiek įmanoma atliepti lūkesčius dar šioje kadencijoje““;
- pasiūlymus bei pasvarstymus apie ilgalaikę pakeitimų perspektyvą (poskyriai „Konvertuoti sistemą į darbdavio mokestį darbuotojo pensijai, bet nukreipti didesnę dalį investicijų atgal į Lietuvos verslą“ ir „Tolimesni žingsniai (Way-forward)“.
Pateiksiu pastabas dėl kiekvieno iš tų punktų.
- „II pakopa prisidės prie didesnių pensijų ateityje“
Nepatekta pasiekimų, kaip II pakopa prisideda prie didesnių pensijų po dviejų dešimtmečių jos veikimo. Jau ne mažiau kaip šimtas tūkstančių II pakopos dalyvių sulaukė pensinio amžiaus. Reikalinga analizė, kiek II pakopa prisideda prie jų pensijos. Kokios pensininkų grupės (pagal amžių, dalyvavimo trukmę, atlyginimų grupes, lytį (!), kokio dydžio išmokos jiems mokamos, kaip kinta išmokų perkamoji galia ir II pakopos išmokų dalis jų visų pensinių išmokų sumoje per pastaruosius, tarkime, 5 metus.
Kontrargumentas, kad II pakopa veikia nepakankamai ilgą laiką nėra korektiškas, nes dalis naujų dalyvių, kurie įtraukiami dabar prieš pat keturiasdešimtąjį gimtadienį, dalyvaus beveik tik tokį laiką. Kita vertus, net ir per trumpesnį laiką nuo didesnės algos galima sukaupti daugiau nei per ilgesnį nuo mažesnės.
Tokia kiekybinė analizė parodytų, pvz., ar prasminga dalyvauti kaupime už minimalią mėnesio algą (MMA) dirbantiems ir dar kartais bedarbystę patiriantiems, ir pan. Taip pat parodytų, kaip kinta jau išmokamų, bet neindeksuojamų išmokų vertė dinamiškoje Lietuvos ekonomikoje, kurioje algos ir Sodros pensijos auga dviženkliu skaičiumi kasmet.
Vietoje to pateikta reklaminė informacija apie valstybės paskatą, nors ji, viena vertus, tėra pačių dalyvių kaštai, nes valstybė ta dalimi mažiau finansuoja jiems patiems svarbias viešąsias paslaugas. Kita vertus, tai yra neteisingas perskirstymas iš vienų mokesčių mokėtojų kitiems, kuris proteguoja finansinio turto valdymo verslą. Jeigu nedalyvaujantis II pakopoje perka nekilnojamą turtą, kuris ne mažiau prasmingas apsirūpinant gerove senatvėje, arba taupo indėlį banke, jis ne tik nėra subsidijuojamas valstybės, bet dar ir apmokestinamas nekilnojamo turto ir palūkanų mokesčiu (virš tam tikrų sumų).
II pakopoje net milijonierius nėra ne tik apmokestinamas, bet dar ir subsidijuojamas.
Tai, kad II pakopos pensijų kaupimo dalyvis turi tam tikrą sumą daugiau nei jis įmokėjo, yra kaip tik minėto neteisingumo kiekybinė išraiška, nes ta suma (išskyrus investicinę grąžą nuo jo įmokų) yra skriauda II pakopoje nedalyvaujantiems.
SADM parengtame tekste remiamasi II pakopos populiarumu gyventojų apklausose, tačiau tai, kad 60% iš įtrauktųjų ėmėsi aktyvių veiksmų pasitraukti, rodo priešingą vaizdą – nepopuliarimą. O apklausų autorystė ir metodika nenurodoma.
Teikiama prognozė, kokio dydžio bus sukaupta pensija, tačiau prognozės nėra patikimos ir jomis negalima pasikliauti, nes valstybė reikalauja, kad klientus informuotų patys pensijų fondų valdytojai. O šie teigia: „Informuojame, kad praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų. Investicijų vertė gali ir kilti, ir kristi. Jūs galite atgauti mažiau nei investavote.“
SADM giria II pakopą dėl mažų atskaitymų mokesčių, tačiau ši informacija yra klaidinanti, nepaisant to, kad remiamasi EBPO autoritetu.
Pirma, įvairiose šalyse privatūs pensijų fondai skiriasi. Labai daug kur vakarų šalyse dominuoja profesiniai pensijų fondai, kurie yra profesijos ar net tik vienos įmonės lygmens, todėl juose negalima masto ekonomija, kaip kitose šalyse, taip pat ir Lietuvoje, kai trys valdytojai turi beveik 80% visų šalies dalyvių. Čia – didžiulė koncentracija ir beveik jokios konkurencijos.
Antra, valdymo mokesčiai nelygintini, nes kitose šalyse pensijų fondai užsiima ir išmokomis, o jos yra net ne vien tik sulaukus senatvės. Lietuvoje didelę darbo dalį atlieka valstybinė Sodra.
Trečia, valdymo mokesčiai nerodo visų kaštų. Ši informacija slepiama tiek SADM, tiek pačių valdytojų tinklalapiuose.
Teksto autoriai net nekelia klausimo, kokio dydžio administravimo mokesčiai būtų racionalūs. Susidaryti įspūdį būtų galima, jei būtų pateikti II pakopos pensijų fondus administruojančių turto valdymo įmonių finansai, t.y. kaštai, jų struktūra ir pelnai. Esant nepagrįstiems kaštams ar didesniems nei versluose įprasti pelnams, galima būtų laikyti, kad atskaitymai per dideli. O jeigu valdymo įmonės veikia su nuostoliais, galbūt, atskaitymai per maži. Valstybės institucijos (SADM, Lietuvos bankas, Seimas), nustatydamos administravimo mokesčio atskaitymų lubas, tokios analizės niekada nepaskelbia (turbūt, ir nedaro). O tai turėtų būti įstatymo aiškinamajame rašte.
Kita vertus, jeigu Sodra užsiima anuitetų fondo administravimu ir investavimu, ji galėtų tą patį daryti ir su pensijų fondais iki dalyviams sulaukiant pensinio amžiaus, t.y. gyventojai galėtų kaupti Sodroje. Dalyviams būtų sutaupytas pelnas ir gauta dar didesnė masto ekonomija. Dauguma vakarų šalių privačių pensinių fondų valdytojų yra ne pelno organizacijos. Kodėl Lietuvoje valstybės surinkti pinigai laikinai (iki asmuo sulauks pensijos) perduodami privačioms finansų įmonėms valdyti, kad dėl to sumažėtų išmokos dalyviams?
Pateiktoje medžiagoje tokie klausimai nekeliami. Pasekmės neskaičiuojamos. Pvz., kokią sumą per visą kaupimo laikotarpį dalyvis sumoka valdymo įmonėms ir kokia dalis iš jos yra pelnai, kokia – neišvengiami administravimo kaštai? Kokios sumos susidarė per 20 metų II pakopos veikimo istoriją?
- „Nepasitenkinimą kelia“
Nepasitenkinimo punktai išvardinti kaip tarsi vien tik žmonių nesupratimas (nesupranta, kad savanoriškas, kad galima stabdyti, kad kaupimo tikslas – pensija, kad prisideda mokesčių mokėtojai). Tačiau nepateikta analizė, kokios II pakopos sistemos neigiamos pusės, ydos ar spragos.
Jos paminėtos mano komentaruose teksto paraštėse. O nepasitenkinimas yra dėl kelių dalykų, kuriuos dalyviai ir nekaupiantieji puikiai supranta, ir jų nepasitenkinimas pagrįstas:
a) nereikšmingo dydžio ir tos pačios nuvertėjančios išmokos sulaukus pensinio amžiaus
b) negalėjimas sustabdyti įmokų tik 12 mėn. per visą dalyvavimą kaupime, net kai asmens finansinė padėtis bloga 12 metų ar bet kokia kita trukmė.
c) valstybės mokesčių mokėtojų sąskaita finansuojamos skatinančios įmokos yra ne tik gėris. Jos – blogis tiems, kas nedalyvauja, ir jų pinigai didins gerovę ne jų, nors galėtų pasitarnauti jiems patiems, jei jiems mokesčiai būtų mažesni arba, jei valstybės įmokos jų naudai būtų pervedamos Sodrai didinti pensijos apskaitos vienetų skaičių.
Kita vertus, ir šiame skyriuje neteikiami informacijos šaltiniai, tyrimų duomenys, statistika. Išvardinti punktai, atrodo, surinkti iš žiniasklaidos, bet nėra kiekybinių išraiškų. Kokia dalis gyventojų kuo nepatenkinti? Be to, nėra aišku, kurie nepasitenkinimai kokiu mastu reikšmingi visuomenės mastu.
- „Kiek įmanoma atliepti lūkesčius dar šioje kadencijoje“
Šiame SADM skyriuje pateikti pasiūlymai, ką keisti greitai, dar šioje kadencijoje. Tačiau nėra jokio pagrindimo, pasiūlymai nėra „evidence based“ (pagrįsti įrodymais). Kodėl tam tikras mėnesių (24) skaičius, metų skaičius (10)? Koks bus pokyčių poveikis? Konkrečias pastabas atskiriems pasiūlymams pateikiau paraštėse komentaruose.
Ar tai tik „Pokyčiai po pokyčių ir dėl pokyčių“?
- „Konvertuoti sistemą į darbdavio mokestį darbuotojo pensijai, bet nukreipti didesnę dalį investicijų atgal į Lietuvos verslą“ ir „Tolimesni žingsniai (Way-forward)“
Koks gali būti ryšys tarp tų dalykų, kai labai retas darbdavys yra vertybinių popierių biržoje listinguojama AB (tik į jas galimos investicijos), o visa masė darbdavių yra UAB ir individualios įmonės bei viešosios bei biudžetinės įstaigos? Beprasmis teiginys.
Čia Trišalei tarybai SADMS pateiktas tekstas su mano kai kurias detalesniais komentarais paraštėse.
Prof. Romas Lazutka
2024 08 18
vu.lt nuotr.