Lapkričio 29 d. įvykusiame neeiliniame Lietuvos trišalės tarybos posėdyje darbdavių ir profesinių sąjungų atstovai pagaliau pateikė suderintą poziciją, kaip riektų keisti Darbo kodekso 248 str., kuris šiuo metu numato absoliutų draudimą streikuoti, jeigu paskelbta mobilizacija, karo, ar nepaprastoji padėtis.
Draudimas streikuoti galiotų mobilizacijos ir karo atveju, o nepaprastosios padėties atveju siūloma įvesti naują punktą:
„Regionuose, kuriuose nustatyta tvarka paskelbta nepaprastoji padėtis, ekstremalioji situacija, kai streikai turi ar gali turėti tiesioginę įtaką šalies nacionaliniam saugumui ir stabilumui, ministras, atsakingas už įmonės/įstaigos ekonominės veiklos rūšį, po konsultacijų su Lietuvos Respublikos trišale taryba, savo sprendimu gali atidėti streiką, bet ne ilgiau kaip iki nepaprastosios padėties, ekstremaliosios situacijos atšaukimo. Sprendimas atidėti streiką, konsultuojantis su Lietuvos Respublikos trišale taryba, turi būti peržiūrimas kas tris mėnesius“.
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Vytautas Šilinskas informavo, jog po pasitarimo su Vyriausybės atstovais išvadoje Seimui bus teikiama kita pozicija – sprendimą dėl streiko esant ypatingoms situacijoms priimtų Seimas arba Prezidentas. Jis pažadėjo, jog Vyriausybės išvadoje Seimas bus informuotas apie atskirą socialinių parterių nuomonę.
Antruoju darbotvarkės klausimu svarstytas Civilinės saugos įstatymo projektas, kurį bene metus rengė Vidaus reikalų ministerija, tačiau nematė reikalo konsultuotis su socialiniais partneriais, nors dokumente kalbama apie darbuotojų darbo sąlygas.
Seime šis projektas jau yra paskutinėse svarstymo stadijose, tačiau Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) prašymu jis buvo perduotas svarstyti Lietuvos trišalei tarybai. LPSK neabejoja reikalingumu įstatymo, kuris numatytų papildomų darbuotojų pasitelkimą krizės ar ekstremalios situacijos ar jos grėsmes atveju. Tačiau įstatymo projekte yra nuostatų, kuriomis bus grubiai pažeidžiamas darbuotojų darbo ir poilsio režimas be jų sutikimo. Be to, už sudėtingą, pavojingą ir alinantį darbą nėra numatytas kompensacinis mechanizmas.
Anot LPSK pirmininkės Ingos Ruginienės, žmonėms, iš jų darbo vietų perkeltiems atlikti kitus darbus, nustos galioti Darbo kodeksas: „Darbuotojas bus perkeliamas iki metų laikotarpiui. Reikšmingai bus pablogintos darbo sąlygos: jiems tektų dirbti ne 48 valandas per savaitę, o 67 valandas. Per parą truksiančius budėjimus nenumatytos pertraukos. Taip pat jie dirbs nenormuotus viršvalandžius. Darbas be poilsio susijęs su darbuotojo sveikata. Padaugės mirčių darbo vietoje, atsiras tokių darbuotojų, kurie negalės dirbti, nes pervargs ir tai kenks jų sveikatai, jie nebesusitvarkys su darbu“, – teigė ji.
Inga Ruginienė pabrėžė, jog svarstomas įstatymo projektas pažeidžia fundamentalią TDO 29 konvenciją „Dėl priverstinio ir privalomojo darbo“, kurią yra ratifikavusi ir Lietuva, bei ES Darbo laiko direktyvą, kuri numato darbo ir poilsio laiko balansą. „Kur balansas šiame dokumente? Kur papildomas tarifas, nes darbuotojai patirs didelį stresą dirbdami dideliu krūviu. Jūs nustatėte A – blogesnes darbo sąlygas, tačiau nenumatėte B – socialinių garantijų, kad būtų atstatytas balansas“, – įstatymo rengėjams priekaištavo ji.
LPSK pirmininkė taip pat stebėjosi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbu, kad ši į projektą „praleido“ tiek daug darbuotojams žalingų nuostatų.
Jai antrino Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos pirmininkė Dalia Jakutavičė, kuri teigė žinanti iš praktikos, kaip fiziškai ir emociškai nusialina darbuotojai, kai reikia šalinti kokios nors avarijos padarinius energetikoje. Pasak jos, dokumento projekte numatyti laikai pailsėti po darbo yra per trumpi, žmonės, neturėdami pasirinkimo, žinoma, dirbs tiek, kiek bus liepiama, net jeigu ir „šliauš pilvu“. Todėl reiktų viską gerai apgalvoti ir numatyti korektiškai įstatyme, kad jis veiktų realybėje, o ne tik jų kūrėjų galvose.
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Vytautas Šilinskas replikavo, jog darbuotojų esą niekas nevers dirbti, jeigu jie nenorės, galės nesutikti ir būti atleisti iš darbo.
Inga Ruginienė teigė nusivylusi tokia viceministro pozicija ir konstatavo, jog dabartinis įstatymo projektas negali būti leidžiamas į priėmimą Seime. Ji siūlė tęsti susitikimus su dokumento rengėjais ir koreguoti konkrečius punktus.
Vidaus reikalų viceministras Vitalij Dmitrijev, gynęs projektą ir teigęs, jog nėra laiko kardinaliems pakeitimams, vis dėlto sutiko surengti susitikimą su profesinių sąjungų atstovais gruodžio 1 d.
